Namo Mūsų kraštiečiai

Lietuvių tautos, valstybės ir ūkio ugdytojas

599
0
DALINTIS

Saliamonas Banaitis… Ši pavardė daug metų kartojama savo tėvynę mylinčių lietuvių. Tačiau istorinių permainų metais kai kada ši pavardė būdavo nutylima, nes mūsų tėvynėje šeimininkaujant svetimiesiems, savo tėvynės laisvei pasiaukojusių žmonių pavardes buvo stengiamasi ištrinti iš lietuvių istorijos puslapių. Taip buvo užmarštin skandinami ir S. Banaičio nuopelnai iš carinės priespaudos atgimstančiai lietuvių tautai ir valstybei. Šiandien, kai Lietuva ir jos šviesuomenė dūsta modernizmo ir kitų svetimybių mums patiekiamuose teršaluose, vis dažniau vertėtų prisiminti lietuvių tautos ąžuolus. Tarp pastarųjų buvo ir knygnešys, varpininkas, spaustuvininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, lietuviškų akcinių bendrovių steigėjas nepriklausomoje Lietuvoje Saliamonas Banaitis.

 

S. Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 dieną Šakių apskrities, Sintautų valsčiaus, Vaitiekupių kaime Simono Banaičio ir Ievos Leveriūtės-Banaitienės šeimoje. Saliamonas Banaičių šeimoje buvo tryliktas, jauniausias vaikas. Tad, kaip anuomet buvo įprasta visur, taip pat ir Banaičių šeimoje, namus su ūkiu buvo numatyta palikti vyriausiam Banaičių sūnui, tuo tarpu jaunesnį sūnų leisti į mokslus.

Pravartu pažymėti tai, jog Banaičių namuose anuomet vyravo lietuviška dvasia. Tautiniam židiniui rusenti čia padėjo I. Banaitienė. Šiuose namuose anuomet ne kartą lankėsi kunigai Martynas Sederevičius ir Antanas Tatarė, knygnešiai ir kiti susipratę lietuviai. Tad lietuvybė ir katalikiška pasaulėžiūra buvo perduota ir vaikams.

Saliamonui einant trečiuosius savo gyvenimo metus, mirė tėvas, palikdamas jį su vyriausiuoju broliu ir dviem seserimis. Seserims ištekėjus, Banaičiai persikėlė gyventi į Bridžius. Kiti Banaičių vaikai anksti išmirė nuo šiltinės, raupų ir epideminių ligų.

Nuo ankstyvos vaikystės pažinęs Banaičių šeimą ir ypač Saliamoną, jo artimas draugas ir bendražygis J. Kriaučiūnas rašė: „Saliamukas mamą labai gerbia ir jos klauso. Jam tiesiog džiaugsmas vykdyti, ką ji liepia. Savo ruožtu mama netrukdo jo veiksmų. (…) Tarp motinos ir sūnaus klesti santarvė, pavyzdingai gražus sugyvenimas, kokio aš niekur lietuvių ūkininkų šeimose nebuvau matęs. Toks sugyvenimas tegalimas tiktai gerose inteligentų šeimose.“

Kurį laiką motinos pramokytas skaityti iš elementoriaus ir maldaknygės, Saliamonas pasirodė esąs be galo žingeidus ir imlus įvairiems dalykams. Jis tuo suspėjo išsiskirti ir iš kitų bendraamžių ir labai troško mokytis.

S. Banaičiui tris metus teko lankyti Sintautų pradžios mokyklą, kurią baigęs ir Šakių vikaro kun. A. Radušio parengtas, 1873 metais įstojo į Marijampolės gimnaziją.

Besimokant šioje gimnazijoje, S. Banaičiui viename bute teko gyventi kartu su pasiturinčių lenkų vaikais, lankiusiais tą pačią gimnaziją, tačiau lenkiškai S. Banaitis mažai temokėjo, nes tarpusavyje anuomet gimnazistai turėdavo kalbėtis ir kalbėdavo tik rusiškai. Lietuvių kalba anuomet buvo ujama, cariniai tarnautojai anuomet ne tik rusino lietuvius, bet ir stengėsi juos supriešinti su lenkais. Pastarieji, jausdami valdžios protekciją, ta padėtimi nedorai naudojosi.

Savo autobiografijoje S. Banaitis daug vėliau rašė: „Po vasaros atostogų susirinkome į trečią klasę ir aš užėmiau suole vietą su vienu vokietuku, Eduardu Hofmanu iš Prienų valsčiaus. Tuo tarpu lenkutis Lempickis nutraukė Hofmaną nuo suolo ir atsisėdo šalia manęs. Aš tuojau nustūmiau nuo suolo Lempickį ir pasisodinau Hofmaną, nes mudu antroj klasėj sėdėjom drauge. (…) Lempickis supykęs sudavė man per veidą ir pasakė: „Przieklenty litwin paganin“ („Prakeiktas pagonis lietuvis“). Aš jam už tai nieko nedariau – nekeršijau, tik ilgai negalėjau suprasti to pasakymo. Juk aš esu katalikas, mane visi laikė lenkiškose „kvatierose“.“ Tas atsitikimas labai paveikė Banaičių Saliamoną. Mokydamasis lietuvybę slopinančioje mokykloje, jis tik darėsi tvirtesniu lietuviu.

Būdamas trečioje gimnazijos klasėje, S. Banaitis netruko susižavėti Lietuvos istorija. Jis sužinojo, kad Lietuva ir Lenkija kažkada buvo atskiros valstybės. S. Banaitį ypač domino Gedimino, Algirdo, Kęstučio bei Vytauto asmenybės jų valdymo laikotarpiu. Tuo pačiu metu S. Banaitis apie save subūrė ir grupę Marijampolės gimnazijos mokinių, baigęs gimnaziją rengėsi kovoti prieš lietuvių pavergėjus rusus ir lenkus.

Sėkmingai baigęs gimnazijos trečiąją klasę, 1883 metų vasarą Banaičių Saliamonas atostogoms grįžo į Vaitiekupius. Tačiau čia Banaičių šeimą užgriuvo bėdos. Netrukus mirė vyresnysis brolis. Susirgo ir Saliamonas. Tad pastarajam teko nutraukti ir mokslus. Juo labiau kad nebuvo kaip palikti vienos motinos.

Nors ūkio darbai visu sunkumu užgulė S. Banaičio pečius, tačiau jis su visa energija pasinėrė į tautinę veiklą. Banaičių namuose dažnai apsilankydavo kun. A. Radušis, kuris skatino S. Banaitį šviesti kaimo žmones ir kultūrinti savo ūkį. Apie tai S. Banaitis savo autobiografijoje rašė: „Vasaros metu, liepos ar rugpjūčio mėnesyje, atvežė kunigas Radušis „Aušros“ pirmą numerį ir pradėjo aiškinti apie reikalingumą palaikyti laikraštį, platinant tarp žmonių, ir apie Lietuvos kėlimą. Aš kunigui Radušiui pareiškiau apie savo planus ir organizavimą mokinių gimnazijoj. Bet jis man patarė, kad tai per anksti. Dar dabar reikia varyt kultūrinį darbą, reikia paimt gyvenimo kokią nors šaką ir kelti, pavyzdžiui, ūkę; kuom aš ir užsiėmiau.“

Perskaitęs pirmąjį „Aušros“ numerį, S. Banaitis ėmė platinti draudžiamąją lietuvišką spaudą. Čia įsikūrė ir slapta lietuviška mokykla, kurioje jam teko daraktoriauti. Tad šiuose namuose anuomet netrūko apylinkės gyventojų ir šiaip užklystančiųjų. Banaičių namai netrukus tapo didele kultūros ir tautiškumo įstaiga.

Tačiau, nors ir prisilaikant konspiracijos, anuomet nebuvo apsieita be skaudžių netekčių ir didelių praradimų. Cariniai žandarai, įtarę kun. A. Radušį užsiimant tautine veikla, 1884 metais iškėlė jį į Dzūkiją. Tad lietuviškų spaudinių platinimas gulė ant vieno S. Banaičio pečių. Neišvengė ir jis carinių žandarų apsilankymų. Apie tai S. Banaitis savo autobiografijoje rašė: „1884 metų pabaigoje Radušis buvo iškeltas toli į Dzūkiją. Jis paliko mane savo vietoje toliau varyt pradėtą darbą. 1884 metų gruodžio mėnesyje atvyko mano giminaitis Petras Markusa, buvęs Rusijoje gimnazijos inspektoriumi. Su juo pradėjome platinti knygeles. Praėjus pusei metų, 1885 pradėjo jį persekioti ir daryt kratas, o podraug ir pas mane. Kartą gruodžio mėnesyje buvo atvykę du žandarai mane suimti už skelbimą propagandos žodžių. Nerado namuose, o mama mano, nesuprasdama, dėl ko jie manęs ieško, pavaišino gerais pietumis, knygas ir laikraščius apkrovė ant stalo paduškomis. Žandarai vis tik ton vieton važiavo, kur jiems nurodė; aš buvau išėjęs. Mano kaimynas Jonas Dėdinas matė, kaip aš ėjau toliau nuo kelio; pamatęs aš, kad tokiam bjauriam kely važiuoja, jaučiau, kas nors čia yra blogo. Jis, žandarams nieko nesakydamas, vežė juos tyčia nurodyton vieton. Neradę važiavo tolyn, nes buvo vakaras.“

Kad ir kiek anuomet buvo rizikingas tautinis darbas, bet S. Banaitis net nemanė jo atsisakyti. Kad knygnešystė vyktų sklandžiau, jis, neva, savo ūkio darbams pasisamdė knygnešį J. Kalvaitį, kuris be „Aušros“ ir kitų lietuviškų spaudinių, parsinešdavo ir kontrabandinių prekių. S. Banaičiui anuomet teko pats pavojingiausias darbas – spaudinių platinimas savo apylinkėje. Tačiau netrukus pabūgęs, kad gali įkliūti cariniams žandarams, J. Kalvaitis iš Prūsų Lietuvos gabenti lietuvišką spaudą atsisakė.

Iš Prūsų Lietuvos spaustuvininkų gaudamas lietuviškų spaudinių, S. Banaitis ir pats puoselėjo viltį įkurti spaustuvę. Nuvykęs pas M. Jankų, jis susitarė, kad šis priims į savo spaustuvę mokytis keletą lietuvių iš Suvalkijos. Ir iš tiesų, paraginti S. Banaičio, keletas jaunuolių išvyko pas M. Jankų mokytis darbo spaustuvėje paslapčių, prieš tai kiek pasimokę Marijampolės gimnazijoje.

Būdamas karštu savo tėvynės patriotu, 1888 metais S. Banaitis įsijungė į besiburiantį varpininkų sąjūdį, artimiau suartėdamas su V. Kudirka. Tad netrukus abu šie šviesuoliai numatė ateities uždavinius ir visą gyvenimą (iki V. Kudirkos mirties 1899 m.) bendradarbiavo, žadindami iš letargo lietuvius laisvintis iš carinės vergijos. Apie tą laikotarpį, kai S. Banaičiui teko dalyvauti varpininkų sąjūdžio veikloje, jis savo autobiografijoje rašė: „1888 metais atostogų metu atvyko pas mane susipažinti daktaras Kudirka. Vėliau daktaras Kudirka apsigyveno Šakiuose ir pradėjome varyt propagandą kaimuose.

Žiemos metu daktaras Kudirka sumanė pasiekt kokiu nors būdu Ragainę, Tilžę ir susipažinti su Prūsų Lietuvos to laiko redaktoriais „Naujosios Ceitungos“ Kiošiu, „Tilžės Keleivio“ Lapinu, „Apžvalgos“ Angrabaičiu, su Voskais, Jankum, Kašeliausku ir Vejeriu. Jis (dr. Kudirka) negalėjo gauti užsienių paso.

Aš patariau iš daktaro pasidaryti arklių kupčiumi. Jis sutiko ir aš tuojau tą dieną nupirkau jo vardu du arklius, savo vardu – kitus du. Parvažiavęs parūpinau pasą pereit sieną Naumiestyje ir mes laimingai nuvykom Ragainėn. Tuomet Jankaus spaustuvė buvo Ragainėj Kristupo Vosko vedama. Pardavę arklius, vakare nuėjome pėsti iš Ragainės į Tilžę. Apžiūrėjome Mauderodės ir Vejerio spaustuves, aplankėme laikraščių redaktorius ir užkvietėm pavakarieniauti: „Tilžės Keleivio“ redaktorių Lapiną, „Naujos Ceitungos“ du broliu Kiošius, du broliu Voskus, Angrabaitį „Apžvalgos“ redaktorių ir porą vokiškai kalbančių. Mus visur rekomendavo kaip „Russische Pferdehändler“. Tuomet labai sekė vokiečių policija atvykusius lietuvius. Vakarieniaujant daktaras Kudirka pasakė, jog Lietuvoje yra tokia betvarkė, kokios pasaulis nematė.

1890 metais „Ūkininko“ ir „Varpo“ reikalai visiškai silpnai ėjo. (…) Daktaras Kudirka sirgo, rengėsi išvažiuoti į Krymą, pinigų spaudai nebuvo. P. Jankus netesėjo sutarties pildyti, negalėjo apmokėti redaktorių algas, nė išlaidų laikraščiui. Aš su daktaru Kudirka nutariau, kad aš paimsiu į savo rankas „Varpą“ ir „Ūkininką“ trims metams. Tuo tikslu pakviečiau p. Jankų atvykti iš Tilžės ir raidžių rinkėją Dovydaitį, kurį aš buvau išsiuntęs mokytis Ragainėn. Sudarge spalio 8 dieną sutarėm su p. Jankum, kad jis leis savo spaustuvėje spausdinti laikraščius. Daktaras Kudirka pranešė man prieš išvažiuosiant jam į Krymą, kad reikia sutvarkyti laikraščių reikalą. Paskirtą dieną susirinkome lapkričio paskutinėse dienose pas daktarą Bagdoną Naumiestyje.

Buvome nutarę, kad „Varpą“ redaguos daktaras Bagdonas, o „Ūkininkas“ turi būti pavedamas mano nuožiūron. Bet kada sužinojo daktaras Kudirka, kad laikraščiai bus spausdinti p. Jankaus spaustuvėje, užprotestavo, nes jis negalėjo sutikti, kad jo vardas drauge būtų su p. Jankaus. Daktaras Kudirka būtinai reikalavo spausdinti pas Mauderodę ar pas Vejerį. Aš negalėjau atsakyti Jankui, nes jau sutartis yra, ir, antra, kitoje spaustuvėje per brangiai kainuotų. Laikraščiai paliko žinioje daktaro Bagdono.“

1890 metais S. Banaitis sukūrė šeimą, vesdamas Marijoną Pranaitytę iš kaimyninio Barzdų valsčiaus, Panenupių kaimo. Nors žmona ir nebuvo baigusi didesnių mokslų, tačiau buvo prasilavinusi, labai religinga, tautinio nusistatymo ir labai kukli moteris. Tad Saliamono motina netrukus jai užleido savo vietą.

Pravartu pažymėti tai, jog S. Banaitis anuo laikotarpiu neužsidarė vien šeimyniniuose reikaluose. Jis toliau platino lietuviškus spaudinius, bendravo su savo krašto ir Prūsų Lietuvos šviesuoliais. Stengėsi neapleisti ir net bandė tobulinti savo ūkį kooperacijos pagrindais. Kaip pastarasis darbas S. Banaičiui sekėsi, jis apie tą laikotarpį savo autobiografijoje rašė: „1891 metais pradėjau kelti pienininkystės klausimą Lietuvoje. Darydavau aplinkiniuos kaimuos susiėjimus ir aiškindavau, kad tik pieno ūkis išgelbės žemdirbius iš sunkios padėties. Pritarimo gavau tik nuo vieno ūkininko. Kad nebūtų tušti žodžiai, ėjau mokytis šveicariškus sūrius dirbti. Pabuvojęs dirbtuvėje pamačiau, kad brangus įtaisymas, reikia daug kapitalo. Vis dėlto, nieko nežiūrėdamas, užvedžiau pieno ūkį ir paprastu būdu daviau dirbti sviestą ir lietuviškus sūrius, bet, esant mažam kiekiui pieno, turėjau paliaut, nieks nepritarė.“

Tiek ūkio reikaluose, tiek ir tautiniame darbe besireiškiant, S. Banaitis suprato, jog trūksta šiems tikslams teorinių žinių. O kad to pasiekti, jis puikiai suprato, kad reikia turėti aukštesnį išsilavinimą. Tad S. Banaitis nusprendė toliau siekti mokslo.

Jau 1900 metų vasarą S. Banaitį pradėjo keturių gimnazijos klasių egzaminams rengti Peterburgo universiteto studentas, poetas Pranas Vaičaitis. Tarp jų buvo iš anksto sutarta, kad Pr. Vaičaitis gyvens Banaičių namuose Vaitiekupiuose bei gaus maistą ir sutartą atlyginimą už pamokas. Labiausiai S. Banaičiui ramybės anuomet nedavė matematikos žinios, kurios ypač buvo reikalingos komercijos mokslams.

Pr. Vaičaitis su S. Banaičiu pamokomis užsiimdavo iki pietų, o po to ilsėdavosi, skaitydavo knygas, dažnai išvažiuodavo į Sintautus tvarkyti savo reikalų. Nors S. Banaitis net eidamas ūkio darbų dirbti nepaleisdavo iš rankų knygos ar mąstydavo, kaip išspręsti matematikos lygtį ar kitą ką, tačiau taip pasimokius keletą dienų, netrukdavo paaiškėti, kad prie ūkio darbų praleistas laikas jam iš atminties ištrynė kai kuriuos jau žinomus dalykus. Tad tekdavo naudotis žemesnių klasių vadovėliais ir pagal programą kartoti lotynų bei prancūzų kalbas, prisiminti fizikos ir matematikos formules. Taip vasarą pasimokęs Pr. Vaičaičio priežiūroje, o pastarajam susirgus, vėliau mokomas kun. F. Martišiaus, S. Banaitis pasirengė egzaminams iš keturių gimnazijos klasių kurso ir ryžosi mokytis toliau. Trokšdamas greičiau įgyti specialybę ir kibti į darbą, S. Banaitis eksternu baigė visą gimnaziją ir negaišdamas laiko išvyko į Peterburgą, kur stojo į Buhalterijos ir komercijos kursus. Čia išėjęs visą mokymo kursą, S. Banaitis baigė mokslus ir gavo komercijos buhalterio diplomą.

Baigęs šiuos kursus, S. Banaitis gavo paskyrimą važiuoti dirbti pagal specialybę į Viatkos guberniją. Tačiau ilgėdamasis tėvynės, šeimos ir tautinio darbo, atsisakė pelningos vietos svetur ir grįžo į tėviškę tęsti pradėto darbo. Tik grįžęs iš Peterburgo, S. Banaitis nedelsiant ėmėsi kultūrinti žemės ūkį. Tam tikslui jis įsigijo veislinių galvijų, įrengė pieninę. S. Banaitis, nuvykęs į Varšuvą, iš ten parsigabeno separatorius ir kitus pieninės įrengimus. Tačiau senų kaimo tradicijų veikiami, apylinkės gyventojai S. Banaičio tikslų nesuprato, paprasčiausiai apsiribodami grūdinių kultūrų auginimu, o galvijų bandas gerinti nesiėmė. Savo svajonę S. Banaičiui pavyko įgyvendinti tik nepriklausomoje Lietuvoje.

Susipažinęs su didmiesčio – Peterburgo – gyvenimu, S. Banaitis, turėdamas tokią specialybę Vaitiekupiuose anuomet taip ir nepritapo. Jo žvilgsnis kaskart nuolat krypdavo į artimiausią didmiestį Kauną. Čia 1904 metais S. Banaitis su šeima atvyko ir praleido bemaž trisdešimt metų.

Gyvendamas Kaune S. Banaitis gavo tarnybą R. Šliūpo įsteigtame „Nemuno“ kooperatyve. Tačiau darbu šiame kooperatyve S. Banaitis anuomet neapsiribojo ir pabandė įkūnyti bene pagrindinę savo svajonę – įkurti spaustuvę.

1904 m. gegužės 7 dieną, atgavus lietuvišką spaudą, susidarė lietuviams palankios aplinkybės laisvai leisti ir spausdinti lietuviškus spaudinius. Tad energingasis S. Banaitis ėmė kurti Kaune lietuvišką spaustuvę. Tačiau tik 1905 metų rudenį S. Banaičio spaustuvė pradėjo pilnu pajėgumu veikti. Apie tai S. Banaitis savo atsiminimuose rašė: „1901 metais atvyko pas mane Jonas Kriaučiūnas ir patarė kreiptis į dr. Romą Šliūpą, nes jis buvo pirmininku naujai įsteigto kooperatyvo „Nemunas“ Kaune. Atvykus į Kauną, dr. Šliūpas davė man tarnybą, o pats išvažiavo Japonų karan. Atidarius krautuvę, susipažinau su Daukša ir su juo nutarėm leisti laikraštį ir įsigyt spaustuvę. Atsitraukiau iš kooperatyvo ir pradėjau rengti spaustuvę, bet dar praėjo metai, kol gavome leidimą spaustuvei ir laikraščiui. Turėjau važiuoti Petrapilin pas švietimo ministerį ir ten gavau leidimą leisti „Lietuvos balsą“ ir steigti spaustuvę.“

Pravartu pažymėti tai, jog spaustuvės įkūrimas ir visi su tai susiję rūpesčiai gulė ant vieno S. Banaičio pečių. A. Daukšai greitai nuo spaustuvės organizavimo pasitraukus, S. Banaitis iniciatyvos neatsisakė. Jis jau buvo susipažinęs su poligrafijos technika. Ypač daug praktinių įgūdžių S. Banaitis įsisavino lankydamasis Prūsų Lietuvos spaustuvėse. Čia jis ne tik perprato anuomet dar primityvią poligrafijos techniką, bet ir susipažino su spaustuvių ekonominėmis problemomis. Tad Peterburge įgyta komercinės buhalterijos specialybė S. Banaičiui tik padėjo susieti praktiką su teorija.

Pirmąją plokščią ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „König und Bauer“ S. Banaitis įsigijo Peterburge iš to paties pavadinimo firmos. Iš kitos Peterburgo firmos „Tranz Mark und Co“ buvo spaustuvei nupirkta įvairių šriftų.

Jei dar 1887 metais S. Banaitis savo lėšomis siuntė jaunuolius į Ragainę mokytis raidžių rinkimo, tai po kurio laiko pastarieji tapo bene pirmaisiais Didžiojoje Lietuvoje poligrafijos specialistais. „Spaustuvėn priimdavau jaunuolius, kurie galėjo kuo nors pasižymėti, kad turėtų progos toliau lavintis. Tokiems darbininkams, kiek galėjau, dariau lengvatų. Mano spaustuvėje dirbo Edmundas Steponaitis, Jonas Pikčilingis, prof. Kazys Pakštas, majoras Sinkevičius, „Varpo“ spaustuvės vedėjas Jasiūnas, Smaigelis ir kiti. Kai kurie, dirbdami mano spaustuvėje, baigė po 4-ias klases ir stojo mokiniais į aptiekas. Smaigelis pasidarė komunistu ir buvo Rygoj leidžiamo komunistų laikraščio „Vilnis“ redaktorium. Spaustuvėje buvo daugiau kaip 30 darbininkų. Su jų pagalba man pavyko įvesti Seminarijos ir Katedros bažnyčiose lietuvių kalba pamokslus ir giesmes Velykų ir Kalėdų švenčių metu. Spausdinant knygas, buvau nepatenkintas jų brangumu, knygų kainos buvo aukštesnės negu Tilžėj spausdinamų, nors už darbą aš ir nebrangiau ėmiau kaip Tilžėje. 1910 metais aš dėjau visas pastangas knygoms ir kalendoriams kainas numušti. Taip man pavyko kalendorius išleisti po 1,5 kapeikos už egzempliorių, o kaimuose juos buvo galima parduoti po 3 kapeikas. Kalendorių atspausdinom 75000 egzempliorių. Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvoje, kad atspausdinom tokį didelį kalendorių skaičių“, – taip apie savo spaustuvės darbuotojus ir leidybą vėlesniais metais rašė savo autobiografijoje S. Banaitis.

Galima teigti, jog lietuviškos poligrafijos pradininkas S. Banaitis ėjo tokiomis pačiomis pėdomis, kaip ir P. Vileišis, pirmąją lietuvišką spaustuvę keliais metais anksčiau įkūręs Vilniuje. Tačiau abiejų šių lietuvių tautai nusipelniusių vyrų tikslai buvo vienodi: šviesti Lietuvos liaudį.

Nevalia pamiršti tai, jog S. Banaičio spaustuvei anuomet užsakymų netrūkdavo, juolab, kad kaimynystėje nuo 1906 metų aktyviai veikė šv. Kazimiero draugija. Šios draugijos pagrindiniu uždaviniu anuomet buvo katalikiškų knygų lietuvių kalba leidyba. Šv. Kazimiero draugijos pirmaisiais vadovais buvo kun. A. Alekna, V. Jarulaitis ir prof. P. Januševičius. Ypač artimi santykiai tarp S. Banaičio ir Šv. Kazimiero draugijos užsimezgė, kai jai pradėjo vadovauti prel. A. Dambrauskas-Jakštas. Tuo būdu S. Banaitis dar labiau suartėjo ir susibičiuliavo su minėtos draugijos vadovais. Šv. Kazimiero draugija ilgainiui tapo pagrindine S. Banaičio spaustuvės leidinių rengėja.

S. Banaičio spaustuvėje anuomet buvo spausdinami ir įvairūs lapeliai, kvietimai, o 1905 m. pabaigoje išleista ir brošiūra. 1906 metais joje jau buvo išspausdinta keletas nedidelio formato knygelių.

Bene svarbiausiu leidiniu, anuomet čia spausdintu buvo, laikraštis „Lietuvos balsas“, ėjęs gana neilgą laiko tarpą. Pats laikraštis nepatiko daugumai skaitytojų: skurdus turinys, mažas formatas, prasta spaudos kokybė ir taip toliau. Šis laikraštis nustojo ėjęs todėl, jog neturėjo pakankamai skaitytojų, nes, atgavus lietuvišką spaudą, mokantys lietuviškai skaityti žmonės mieliau skaitydavo praktines knygeles ar patrauklesnius periodinius leidinius.

Nebeeinant „Lietuvos balsui“, S. Banaičio spaustuvėje pradėti spausdinti ir kiti periodiniai leidiniai. Tai Kauno kunigų seminarijos rektoriaus A. Karoso, o vėliau ir prel. A. Dambrausko-Jakšto redaguojamas katalikiškos minties savaitraštis „Nedėldienio skaitymas“, o vėlesniais metais jo vietoje buvo spausdinamas ūkininkams skirtas katalikiškas žurnalas „Vienybė“. Jame, redaguojamame kun. A. Aleknos, M. Vaitkaus ir kitų, buvo skelbiamos religinės tiesos.

Panašios krypties, tik skirtas labiau išprususiam skaitytojui, čia buvo spausdinamas ir mėnesinis žurnalas „Draugija“. Jo spaudos kokybė ir turinys buvo žymiai geresni už anksčiau čia iki tol leistus periodinius leidinius. Tačiau kiek prasčiau atrodė čia vėliau spausdintas, įdomus savo turiniu juokų ir satyros laikraštis „Garnys“.

Tuo pačiu laikotarpiu S. Banaičio spaustuvėje buvo spausdinamas moterų žurnalas „Lietuvaitė“, kurio apipavidalinimas jau buvo žymiai pagerėjęs. Gera spaudos kokybe puikavosi ir iliustruotas Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos leidžiamas dvisavaitinis žurnalas „Pavasaris“, taip pat „Bažnytinė apžvalga“, „Viensėdis“ ir kiti periodiniai leidiniai.

S. Banaičio spaustuvėje anuomet gausiai buvo spausdinamos ir lietuviškos knygos, kurių daugumą sudarė nedidelės apimties katalikiškos bei didaktinės knygos. Čia buvo išleista ir vertingų pasaulietinio turinio knygų, tarp kurių K. Būgos „Kalbos dalykai“, M. Dagilėlio „Dainos dainelės“, V. Šekspyro „Hamletas“, kun. A. Aleknos „Lietuvos istorija“ ir daug kitų knygų.

Svarbiausiu šios spaustuvės anuomet išleistu leidiniu laikytinas arkivyskupo J. Skvirecko išverstas „Šventasis Raštas“. Šios knygos pirmąjį tomą išspausdino S. Banaitis. Kitus penkis tomus pagal pirmojo pavyzdį išspausdino šios spaustuvės paveldėtoja Šv. Kazimiero draugija.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, kurio pirmosiomis dienomis jautėsi caro valdžios inspiruotas pakilimas. Carinės Rusijos kariuomenės vadai, įžengę į Karaliaučiaus kraštą, manė per trumpą laiką sutriuškinti kaizerinės Vokietijos kariuomenę. Tačiau, vos savaitę pakariavus, carinės Rusijos kariuomenė patyrė didžiulius nuostolius. Tai atsiliepė ir S. Banaičio spaustuvei, kurios darbų apimtis žymiai sumažėjo. Dauguma jos darbininkų buvo mobilizuoti į carinę kariuomenę, kiti išvyko į savo gimtąsias vietoves.

Po carinės Rusijos kariuomenės pralaimėjimų Mozūrų ežerų apsuptyje, kaizerinės Vokietijos kariuomenės daliniai nesulaikomai veržėsi į Lietuvą. Apžvelgdamas vokiečių kariuomenės įsiveržimą į Kauną, savo autobiografijoje S. Banaitis rašė: „Rugpjūčio mėnesį jau pradėjo šaudyti į fortus. Prieš paimsiant Kauną, šeštadienį, granatos krito viena po kitos. Spaustuvėj buvo tiesiog nebepakenčiama nuo artilerijos trenksmų. Iš miesto bėgo kas tik galėjo, visas darbas sustojo. Aš bijojau, kad darbininkai (…) neišsibėgiotų, todėl juos nuvedžiau į prieglaudos kambarius ir pats duris užstojau. Nors ir pačiam buvo labai baugu, bet visus drąsinau. Tuo tarpu mane kažkas pakvietė į spaustuvę…“

Apie darbą spaustuvėje naujomis sąlygomis S. Banaitis savo autobiografijoje tęsė: „Antradienį, rugpjūčio 15 d. (1915 m.) vokiečių kariuomenė užėmė Kauną. Iš ketvirtadienio į penktadienio naktį, apie antrą valandą, užėjo pas mane trys karininkai ir pareikalavo atspausdinti kariuomenės vado atsišaukimą į gyventojus vokiečių, rusų ir lenkų kalbomis. Po ilgų derybų sutiko įdėti lietuvišką tekstą, o rusišką išmesti. Toliau pradėjom spausdinti kariuomenės įsakymus lietuvių ir vokiečių kalbomis, o laikraštį „Kauno žinios“ lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis.“

Pravartu pažymėti tai, jog vokiečių reakcija anuomet į lietuvišką spaudą buvo labai neigiama. Jei prieš kaizerinės Vokietijos kariuomenei užimant Kauną čia buvo leidžiama 10 lietuviškų periodinių leidinių, tai okupacinė valdžia juos visus uždraudė, vietoje viso to įsteigdami vokišką oficiozą „Anzeiger für Kowno“. Šiame laikraštyje buvo spausdinami okupacinės valdžios pranešimai, trumpi straipsneliai ir žinios iš fronto. S. Banaitis, kreipdamasis į okupacinę valdžią, prašė šį laikraštį leisti ir lietuvių kalba, tačiau vokiečiai tai daryti neleido.

Savotiškos pozicijos anuomet Kaune laikėsi tik vokiečių feldmaršalas P. Hindenburgas. Nors vokiečiams pastarasis buvo be galo griežtas ir iš jų reikalavo didelės drausmės, tačiau prieš lietuvius jis pasirodydavo paprastas ir kilniadvasiškas. Manoma, jog P. Hindenburgui įsikišus, po kurio laiko buvo leidžiama spausdinti „Kauno žinias“ ir lietuvių kalba.

Kaizerinės okupacijos metais Kaune kartais pasirodydavo lietuvių kalba atspausdintų atsišaukimų, nukreiptų prieš okupacinės valdžios vykdomą priespaudą ir šiurkštų lietuvių tautos skriaudimą. Šiuos atsišaukimus išspausdindavo S. Banaitis, tam tikslui panaudodamas iš vokiečiams lojalių spaustuvių gautą šriftą. Nors okupantai ir įtarė, jog tai gali būti S. Banaičio darbas, tačiau, padarę kratas ir ištyrę šriftus, negalėdavo jo apkaltinti.

Karo metu S. Banaičio spaustuvės darbų apimtis buvo labai maža. Anot tuo metu šioje spaustuvėje dirbusio B. Baužos, „vokiečių okupacinė valdžia nevedė griežtos spaustuvei įteikiamų įsakymų apskaitos. Tad kai kurie įsakymai spaustuvėje „užsimesdavo“. B. Bauža toliau tęsė: „Iš tokių nuslėptų įsakymų dar du paliko mano atminty. Pirmas: visiems nusižengusiems prieš išleistuosius įsakymus bus taikoma piniginė bauda, ir nusižengusieji bus prievarta varomi išeinamų vietų valyti. Antras: tiems, kurie suardys telefonų vielas ir geležinkelio bėgius, bus taikoma mirties bausmė. Be to, buvo pastaba, kad jeigu nusikaltėlis būsiąs vokiečių tautybės, ta bausmė bus per pusę mažesnė. Pirmasis įsakymas visiškai nepasirodė. Antrasis gi išėjo vėliau Ober Osto spaustuvėje be minėtosios pastabos.“

Toliau savo atsiminimuose B. Bauža rašė: „S. Banaitis suprato, kad atėjo laikas kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Susipažino su Ober Osto spaustuvėje dirbusiu susipratusiu lietuviu klaipėdiečiu p. V. Šaulinskiu ir pakvietė jį bendron kovon, kuris mielai prisidėjo prie darbo. V. Šaulinskis iš Ober Osto spaustuvės kasdien atnešdavo po porą saujų šrifto. Kuomet šrifto jau būdavo pakankamai, darbas galėjo prasidėti; liko tik išspręsti vienas klausimas – surasti vietą, kur būtų galima atsišaukimą surinkti. S. Banaitis sumanė kasą su šriftu nunešti į Šv. Kazimiero knygyno sandėlį – požemį.

Pasitarėm su to knygyno vedėju A. Kniūkšta, kuris mielai sutiko. Laiko negaišdamas tą pačią dieną pritemus susitvarkiau minėtame požemy vieną kertelę, pasidėjau čia tuščią šrifto kasą ir kiek galint ją užmaskavau, kad užėjus (net ir saviesiems) nebūtų pastebima. Rytdienai išaušus, aš pradėjau darbą – rinkti atsišaukimą, o S. Banaitis ėjo tuo tarpu žvalgo pareigas ir dairėsi, ar neseka kas nors. Buvome sutarę, jei kas nors pasirodytų įtartino, tai jis, eidamas pro šalį,  su lazda pabarškins į požemio langą, tuomet aš turėsiu kuo greičiausiai kasą su šriftu užmesti knygomis ir pats išsinešdinti. Atsišaukimą surinkti pavyko be trukdymų. Padariau ten pat pirmykščiu būdu nuotrauką, nunešiau ją atsišaukimo autoriui p. J. Kriaučiūnui, kuris jau laukė bute. Ištaisius korektūrą, atsišaukimą reikėjo kuo greičiausiai spausdinti. Laikyti buvo pavojinga, nes vokiečiai jau buvo pradėję smarkiai sekti ir net kelis kartus padarė kratas Šv. Kazimiero knygyne, S. Banaičio spaustuvėje ir jo bute. Nutarėm su S. Banaičiu, – visiems kitiems jo spaustuvės darbininkams išėjus pietums, – atsišaukimą atspausdinti.

12 valandą, darbininkams išėjus pietauti, atėjo S. Banaitis susitarti dėl pavojaus ženklo.

– Jeigu bus pavojus, pabaldysiu į duris, dabar užsirakink ir,

– Dieve, tau padėk, – pasakė S. Banaitis.

Greitai atsišaukimą įrakinau mašinon, pakišau po raidėm kartono gabalą – mat, vokiečių šriftas buvo žemesnis už rusų fabrikuose gamintą šriftą – ir per 45 min. atspaudžiau apie 800 atsišaukimų. Makulatūrą ir šiaip visą mašinos pritaisymą, – kas galėtų liudyti apie atliktąjį darbą, viską sukišau į krosnį ir sudeginau. Šriftą įteikiau A. Kniūkštai, kuris jį požemyje užkasė. Atsišaukimus pasiėmė S. Banaitis ir juos dar tą pačią dieną įteikė žmonėms, kurie jau laukė. – Sekantį sekmadienį beveik visoj Suvalkijoj atsišaukimai kybojo ant medžių ir stulpų.

Po atsišaukimų pasirodymo vokiečiai sujudo ir pradėjo daryti kratas kasdien tai Banaičio spaustuvėj, tai Šv. Kazimiero knygyne. Žvalgyba ištisas dienas ir naktis slankiojo apie Šv. Kazimiero draugijos namus. Tačiau visos jų pastangos surasti kokių nors pėdsakų būtų buvę veltui, jeigu nebūtų atsiradęs vienas judošius gimnazistas F. Juchnevičius, areštavo mane kartu su p. A. Kniūkšta.

Nors vokiečiai visokiais būdais stengėsi mus suprovokuoti ir kas antrą dieną vesdavo tardyti, bet viskas buvo veltui. Mums kalint, S. Banaitis visomis išgalėmis stengėsi mums padėti: siuntė maistą kalėjiman ir rūpinosi mus išliuosuoti iš kalėjimo, siūlydamas užstato, kas galiausiai už dviejų mėnesių ir pasisekė. Už mane S. Banaičiui teko užmokėti 600 markių, o už Kniūkštą prel. Dambrauskas uždėjo 1200 markių. Tuomet mus išleido laisvėn iki teismo, bet likome policijos priežiūroje. Kilus vokiečių revoliucijai, byla buvo numarinta ir užstatas grąžintas.“

Verta pažymėti ir tai, jog kaizerinės okupacijos metais S. Banaičio spaustuvėje kurį laiką buvo spausdinamas laikraštis „Dabartis“. Šis laikraštis ėjo vokiečių, lietuvių ir lenkų kalbomis. Pradžioje jis buvo spausdinamas Tilžėje, o po to – Kaune. Kuriam laikui „Dabartis“ buvo iškelta į Bialystoką, vėliau, 1917 metais, vėl grąžinta į Kauną. Šiame laikraštyje buvo spausdinami okupacinės valdžios potvarkiai, karo įvykiai ir skiepijamas nuolankumas kaizerinės Vokietijos armijai. Pateiktą medžiagą į lietuvių ir lenkų kalbas versdavo pats S. Banaitis. 1918 metų pradžioje laikraščio leidimas lenkų kalba buvo uždraustas, o netrukus uždraustas ir lietuviškasis. Suprasdamas, jog negali nykstančioje spaustuvėje panaudoti nenuilstančios savo energijos ir būdamas užsiėmęs kitais darbais, S. Banaitis 1918 metų lapkričio 1 d. už 25000 Ober Osto rublių pardavė savo spaustuvę Šv. Kazimiero draugijai.

S. Banaitis anuomet suprato, jog tautiškumą lietuvio sąmonėje galima žadinti per muzikinę ir kultūrinę veiklą. Tad gyvendamas Kaune jis stengdavosi dalyvauti visose kultūrinio gyvenimo srityse. Dar 1904 metais S. Banaitis įsitraukė į R. Šliūpo vadovaujamos muzikos ir teatro draugijos „Daina“ veiklą. Tais pačiais metais „Dainos“ draugija pastatė savo pirmąjį spektaklį – M. Šikšnio „Pilėnų kunigaikštį“.

Suprantama, jog šis spektaklis tuo metu dar buvo pusiau slaptas, nes leidimo iš caro valdžios jis  negavo. Leidimas „Dainavos“ draugijai rengti viešus vakarus gautas tik 1905 metų kovo 5 d. Reikia priminti, kad ši draugija buvo įkurta dar 1899 metais kompozitoriaus J. Naujalio, tačiau „Dainos“ draugijos nariai nesiskelbdami koncertuodavo iškylose pakaunės miškuose ir šiaip nedideliuose lietuvių inteligentijos susiėjimuose.

Būdama muzikali S. Banaičio šeima nuolatos dalyvaudavo lietuviškuosiuose vakaruose. „Dainos“ draugijoje, nepaisydamas savo užimtumo, S. Banaitis ėjo įvairias administracines pareigas. Čia jis susitikdavo ir artimai bendraudavo su daugeliu žymiausių to meto lietuvių scenos ir kultūros veikėjų: T. Daugirdu, L. Gira, G. Landsbergiu-Žemkalniu, A. Nezabitauskaite-Galauniene, S. Šimkumi ir kt. Su „Dainos“ draugija S. Banaičio ryšiai nenutrūko ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Reikšminga S. Banaičio veikla ir anuomet suburiant giedotojų chorą, kuris giedoti vykdavo į įvairias Kauno bažnyčias. Šis choras Kauno katedroje bei Dvasinės žemaičių seminarijos bažnyčioje traukdavo lietuviškas giesmes. Kai S. Banaitis paprašydavo, kunigui nelikdavo nieko kito, kaip sakyti pamokslus lietuviškai. Apie tai savo atsiminimuose S. Banaičio anūkė S. Banaitytė-Nasvytienė teigė:

„Per vienas Velykas chorelis, sudarytas iš S. Banaičio spaustuvės darbininkų ir moksleivių, nuėjo giedoti lietuviško Prisikėlimo pamaldų metu. Lietuviui kunigui atsisukus su monstrancija į bažnyčią ir rengiantis pradėti procesiją, chorelis užtraukė „Linksma diena mums nušvito…“ Lenkai gi iš šalies užgiedojo „Idzie, idzie…“ Lietuvis kunigas, padėjęs monstranciją ant altoriaus, atsisuko į  giedančius lenkus ir pasakė: „Ot i nie przidzie“. Kaip užsibaigė šis spalvingas epizodas Seminarijos bažnyčioje, dabar neprisimenu. Gal dėl to mūsų šeima ir eidavo Prisikėlimui Velykose į Seminarijos bažnyčią, nors nuo Vienybės aikštės, kurioje gyvenome, buvo toli.“

Labai svarbiu S. Banaičio kultūrinio darbo baru buvo pomėgis kanklių muzikai ir šių instrumentų ansamblio kūrimui. Subūręs kanklininkų būrį, pakvietęs kankliavimo specialistą ir kanklių gamybos meistrą, S. Banaitis, galima tvirtinti, padarė anuomet tikrą perversmą kanklių raidos istorijoje. Apie kanklių ansamblio kūrimą ir S. Banaičio vaidmenį tame darbe  savo atsiminimuose patvirtina ir žymus kankliavimo pedagogas Pr. Puskunigis, kuris savo atsiminimuose rašė:

„Vokiečiams užėmus Marijampolės miestą ir artinantis vis arčiau Kauno, žmonės išsigandę pradėjo bėgti iš savo namų (…). Ir aš, pasigriebęs savo senąsias kankles, leidausi į Kauną, o iš ten maniau sprukti į Vilnių, kur būtų galima rasti sau ir savo šeimai prieglobstį.

– Kur bėgi, kaip patrakęs, – užkalbino mane dabartinėje Laisvės alėjoje akis į akį sutiktas p. Banaitis.

– Ogi bėgu į Vilnių nuo karo pavojaus prieglaudos ieškodamas.

– Apsistok pas mane, mokysimės kankliuoti. Aš tave viskuom aprūpinsiu, tiktai lik Kaune“.

Verta pažymėti, jog toks dviejų kraštiečių susitikimas ir pokalbis anuomet S. Banaičiui nebuvo vienintelis, lėmęs ne tik kanklininkų ansamblio įkūrimą, bet ir kanklių muzikos plėtojimą Lietuvoje. Kilus Pirmajam pasauliniam karui ir kaizeriniams okupantams užėmus Kauną, sumažėjus darbui spaustuvėje, liko daugiau laiko kankliuoti. Pas žymų to meto kanklių meistrą J. Strimaitį, S. Banaitis užsakė pagaminti naują komplektą kanklių. 1914 metų pabaigoje prasidėjo pirmosios repeticijos. Galų gale kankliuotojai, gana gerai įvaldę savo instrumentus, ėmė mąstyti ir apie viešą koncertą, tad S. Banaičiui teko nemažai vaikščioti pas okupacinės valdžios valdininkus, prašant leidimo surengti viešą kanklininkų koncertą, kuris esą, turėtų išreikšti lietuvių džiaugsmą, išsivadavus iš carinės Rusijos jungo.

Greta kanklininkų ansamblio suburtas ir nedidelis choras, kuriam vadovavo S. Banaičio sūnus Viktoras. Šiame kolektyve buvo ir solistų bei duetų. Taigi taip parengta koncerto programa, ir gavus valdžios leidimą, 1916 metų sausio 13 dieną  Kaune, surengtas pirmasis kanklių kolektyvo koncertas, tarp žiūrovų turėjęs milžinišką pasisekimą.

Reikia pažymėti, jog kanklių muzikos koncertai karo nepriteklių slegiamame Kaune anuomet buvo tartum staiga nušvitęs skaidrus saulės spindulys, padėjęs sunkiu metu lietuvių tarpe išlaikyti tautiškumą. Šis S. Banaičio suburtas kanklininkų ansamblis buvo kviečiamas koncertuoti ir svetur: Prūsų Lietuvoje, Vilniuje bei kitose vietovėse, kur gyveno nemažai lietuvių.

S. Banaičio sukurtas kanklininkų ansamblis, jo paties sumanymu, turėjo įgyvendinti kelis tikslus. Pirmiausia tai buvo meilė gimtinės melodijoms bei tautiniams lietuvių instrumentams, kartu ir meilė tėvynei. Tačiau svarbiausia, kad ansamblio nariai galėjo pasidžiaugti savo darbo vaisiais, pasididžiuoti rengiamais koncertais, į kuriuos susirinkdavo minios lietuvių, neabejingų lietuviškam žodžiui bei muzikai.

Karas žmonijai suteikia daug sunkiai pakeliamų dalykų. Taip buvo ir anuomet, Pirmojo pasaulinio karo metu, tad artėjant vokiečių kariuomenei prie Kauno, S. Banaitis pradėjo organizuoti Komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti. Šis komitetas, gavęs iš caro valdžios paramą, įsteigė keletą kooperatyvų, kuriuose gaunantieji pašalpas galėjo nusipirkti būtiniausių maisto produktų. Taigi net ir sunkiu karo metu, energingų žmonių vadovaujami kooperatyvų nariai gaudavo paramos.

Svarbu ir tai, jog didelis nuopelnas anuomet teko S. Banaičiui, sunkiomis sąlygomis sugebėjusiam gauti retų, karo metu deficitinių prekių. Pašalpos buvo dalijamos iki pat vokiečių atėjimo. Niekas niekam neturėjo jokių pretenzijų, o kaizeriniams okupantams įsiveržus į Kauną, kooperatyvų patalpos kauniečiams kurį laiką buvo susibūrimo vieta.

Vokiečiai, užėmę Kauną, mieste rado gausybę pilnų sandėlių, kurių nei carinė administracija, nei kariuomenė nespėjo evakuoti, todėl kauniečiai dar kurį laiką  galėjo laisvai įsigyti būtiniausių maisto produktų, kai kituose miestuose jau veikė kortelių sistema. Kaune maisto kortelės įvestos tik 1916 metų pabaigoje. Tuo metu Vilniaus gyventojai badavo.

Įsikūrę Kaune kaizeriniai okupantai nedelsdami pradėjo vykdyti gyventojų surašymą pagal tautybę. Visą šį darbą atliko vokiečių kariškiai, kuriems vertėjavo lietuviai. Nors nemaža dalis kauniečių buvo lietuviškos kilmės, tačiau jie, veikiami lenkiškų ar rusiškų mokyklų, dažnai save laikydavo ir tų tautybių piliečiais. S. Banaitis ir kiti Kaune likę susipratę lietuviai, kurie surašymuose buvo vertėjais, patardavo neužmiršti savo lietuviškos kilmės. Nenutautėti anuomet lietuviams padėjo ir netrukus pasiekusios sensacingos žinutės apie lenkų daromas skriaudas lietuviams Vilniaus mieste. Čia dėl savo tautybės ir gimtosios kalbos kai kurie lietuviai kunigai nukentėjo nuo lenkiškos bažnytinės vyresnybės.

Reikia pažymėti, jog S. Banaitis anuomet rūpinosi, kad Kaune lietuviai turėtų savo lietuvišką gimnaziją – pažinčių dėka jam pavyko gauti okupacinės valdžios leidimą. Gimnazijos kūrimo sumanymas pirmiausia buvo paskelbtas Kauno bažnyčiose. Paskui tuo tikslu Gulbės (dabar Rotušės) salėje suorganizuotas miesto gyventojų susirinkimas. Tai buvo bene pirmasis Kaune vykęs lietuvių sambūris, kuriame kalbėta tik gimtąja kalba. Jį vedė žymus anuometinis lietuvių visuomenės veikėjas T. Daugirdas. Iš pradžių „lenkuojantiems“ Kauno gyventojams buvo sunku suprasti, kodėl toks svarbus susirinkimas vedamas tik lietuvių kalba. Į sceną užlipęs S. Banaitis savo garsiu, valingu balsu griežtai pareiškė, kad šis susirinkimas yra šaukiamas tik lietuvių; kiti norintieji gali prie jo prisidėti arba palikti salę. Po tokio griežto pareiškimo salėje liko tik lietuviai ir jiems prijaučiantys kitataučiai. Į gimnaziją nutarta priimti ir lenkų bei žydų vaikus, tačiau pagrindiniai dalykai turėjo būti dėstomi lietuvių kalba.

Ir čia daugelis rūpesčių buvo ant S. Banaičio pečių: reikėjo surasti gimnazijai patalpas, pasirūpinti inventoriumi ir kitais būtiniausiais dalykais. Jau spalio mėnesį gimnazijon užsirašė 180 mokinių. Administracinius reikalus tvarkė pats S. Banaitis, o mokslo reikalus – laikinai ėjęs direktoriaus pareigas Karmelitų bažnyčios klebonas kun. K. Šova. Pradžioje čia be direktoriaus dirbo tik trys mokytojai: K. V. Banaitis, S. Baltrušaitis ir S. Naudžius. Visi jie dirbo be atlyginimo. Palaipsniui mokytojų skaičius keleriopai išaugo.

Reikia pasakyti, jog lietuviškosios gimnazijos įkūrimas Kaune karo sąlygomis buvo didelis žygdarbis, mat šiame mieste tokia mokykla buvo pirma. Iki Pirmojo pasaulinio karo dar tebeveikė arba kūrėsi naujos rusiškos, lenkiškos, vokiškos bei žydiškos mokyklos. Tad jei lietuviai būtų dar bent kiek uždelsę, kitataučių mokyklos neabejotinai būtų patraukusios savo pusėn ir daugelį nevisiškai susipratusių lietuvių. Nereikia pamiršti ir to, kad vokiečių okupacinė valdžia į lietuviškos gimnazijos kūrimą žiūrėjo labai įtariai. Prireikė nemažų pastangų įtikinti okupantus, jog toks švietimas iš esmės „beveik talkina“ vokiečių valdžiai.

Ne be S. Banaičio pastangų Kaune beveik tuo pačiu metu buvo įkurta ir 12 lietuviškų pradžios mokyklų. Taip Kaune padėti pamatai  lietuvybei plėtoti. Per visą okupacijos laikotarpį S. Banaitis visokeriopai rūpinosi šių mokyklų veikla, buvo jų inspektoriumi.

Dar 1915 metų rudenį Kaune įkurti ir komercijos kursai, kuriuos savo lėšomis išlaikė ir pats dėstė S. Banaitis. Norėdamas suburti lietuvius į darnų, glaudžiai organizuotą vienetą, S. Banaitis įkūrė ir sporto draugiją. Tad sunkiais kaizerinės okupacijos metais jo rūpesčio dėka Kaune lietuvybės klestėjimas pasiekė neregėtą lygį, kurio vilniečiai ir kitų miestų lietuviai galėjo tik pavydėti.

Lietuviška S. Banaičio ir jo bendraminčių veikla buvo nukreipta į atgimstančios Lietuvos valstybės ateities kelių švietimą. Šie drąsūs šviesuoliai, patys siekdami ir kitus ragindami siekti, regis, sunkiai lietuviams bepasiekiamo švenčiausio tikslo – laisvės ir nepriklausomybės – dėjo pamatus Lietuvos atgimimui.

Po ilgų priespaudos metų, dar nepriklausomybės priešaušryje – 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis, Vilniuje įvyko pirmasis viešas lietuvių suvažiavimas, pavadintas Didžiuoju Vilniaus seimu. Jame dalyvavo ir S. Banaitis.

Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai P. Vileišio spaustuvėje labai greitai buvo atspausdinti ir išdalinti vykstantiems namo dalyviams. Nors šių nutarimų dėl caro valdžios vykdomų represijų ir nepavyko įgyvendinti, tačiau šį seimą drąsiai galima laikyti pirmuoju ryškiu lietuvių tautinės valstybės kūrimo ženklu.

Lietuvių politinė veikla slopinama buvo ir Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau 1914 metų pabaigoje gautas valdžios leidimas ir įkurta lietuvius vienijanti jėga – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti.

Kaizerinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, ši draugija suskilo į dvi grupes. Viena traukėsi su carine kariuomene į Rusijos gilumą, kur ėmė organizuoti lietuvių pabėgėlių globą, antroji grupė, likusi Lietuvoje, būrėsi Kaune, veikdama nelegaliai. Pastarajai vadovavo S. Banaitis, prel. A. Dambrauskas-Jakštas bei žurnalistas J. Kriaučiūnas.

S. Banaičio politinės pažiūros buvo artimos monarchijai. Respublika jam atrodė labai jau prasta ir menkavertė. Lietuva, pasak jo, verta karalystės arba bent jau kunigaikštystės, kuri pasauliui skelbtų buvusią garbingos Lietuvos šlovę.

 Šiam S. Banaičio sumanymui taip niekada  ir nebuvo pritarta, nors jis su savo bendraminčiais buvo parengęs konstituciją. Priėmus postulatus ir konstituciją, reikėjo juos paskelbti, tad netrukus jie S. Banaičio spaustuvėje buvo atspausdinti pavadinimu Vyriausiojo Lietuvių Tautos Komiteto Atsišaukimas. Atsišaukimo turinys buvo toks:

„Lietuviai,

Dar gyvuoja mūsų atmintyje Didysis Vilniaus seimas. Dabar, karui baigiantis, renkamės į naują seimą, skirdami iš kiekvienos parapijos bent po du atstovus, išrinkti Lietuvai kunigaikštį iš senovės Lietuvos kunigaikščių giminės. Dar daug turėsime nukęsti, bet artinasi valanda ir mes, eidami ranka į ranką su mūsų bendradarbiais latviais ir baltgudžiais, numesime prispaudėjų jungą ir valdysime patys savo valdžia, savo vyriausybe, išrinkta iš savo tarpo. Lai Dievas laimina mūsų darbus ir mūsų aukas, mes reikalaujame sau lygių teisių gyventi pasaulyje, kaip ir kitos tautos.“

Daug anuomet šio atsišaukimo egzempliorių buvo išplatinta Lietuvoje. Dalis jų pateko ir į užsienį. Juose, kaip ir kituose S. Banaičio rašytuose atsišaukimuose, buvo keliama Lietuvos nepriklausomybės idėja, kviečiami lietuviai visomis galimomis priemonėmis kovoti už savo tėvynės laisvę.

S. Banaičiui teko dalyvauti 1917 metų rugpjūčio 2 dieną vykusioje Vilniaus konferencijoje, dalyvavo jos organizaciniame posėdyje, kuriame priešinosi prieš bet kokią ryšių su Vokietija ar Lenkija užmezgimo galimybę, pasisakydamas už visišką Lietuvos nepriklausomybę.

1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje, Pohuliankos teatro salėje, įvyko Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo 214 atstovų. Čia rugsėjo 21 d. slaptu balsavimu buvo išrinkta dvidešimties žmonių Krašto Taryba, į kurią pateko ir S. Banaitis. Ši Taryba tėvynėje bei užsienio lietuvių konferencijose užsitikrino daugumos lietuvių paramą gaudama visų lietuvių įgaliojimus, ir tų pačių metų pabaigoje ėmėsi konkrečių žygių svarbiausiam tikslui – Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimui. Tam iš pradžių prieštaravo Lietuvoje šeimininkavusi okupacinė administracija. Nors ji ir pritarė Lietuvos nepriklausomybei nuo kitų šalių, tačiau reikalavo paklusti Vokietijai.

Lietuvos Tarybos narių nuomonės išsiskyrė. Vieni sutiko nepaklusti Vokietijos reikalavimams ir palaipsniui siekti nepriklausomybės, kiti su jokiomis nuolaidomis nesutiko. Iš pradžių Tarybos narių nuomonės išsiskyrė, dalis jų buvo pasitraukę, tačiau vėliau sugrįžo.

Lietuvos Tarybos darbas atsinaujino 1918 metų vasario 16 d. susirinkus į Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti būstinę, kur tą pačią dieną, apie 11 val., baigtas rengti Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.  Susirinkusiems čia  jį perskaitė vyriausias amžiumi Lietuvos Tarybos narys dr. J. Basanavičius. 12 val. 30 min. už jį balsavo visi 20 Lietuvos Tarybos narių: S. Banaitis, J. Basanavičius, M. Biržiška, K. Bizauskas, Pr. Dovydaitis, St. Kairys, P. Klimas, D. Malinauskas, Vl. Mironas, S. Narutavičius, A. Petrulis, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Šaulys, K. Šaulys, J. Šernas, J. Vailokaitis ir J. Vileišis, kurie tai patvirtino savo parašais. Šiame akte sakoma:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo m. 18–23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.“

Šis Lietuvos Nepriklausomybės Aktas netrukus perduotas „Lietuvos aidui“ ir išspausdintas. Vokiečiai nesnaudė – didžiąją dalį tiražo konfiskavo, bet šis dokumentas buvo išspausdintas atskirais egzemplioriais ir netrukus pasiekė ne tik Vokietijos, bet ir kitų Europos valstybių sostines. Suprantama, kad Lietuvos Nepriklausomybės Aktas iš karto nepadarė Lietuvos nepriklausoma valstybe, tačiau tai buvo tvirtas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis palaipsniui tvirtėjo Nepriklausoma Lietuva.

Būdamas nepaprastai užimtas nepriklausomos valstybės atkūrimo darbais, suprasdamas atsikuriančios valstybės ūkio svarbą, S. Banaitis prisidėjo prie Lietuvos prekybos ir pramonės banko įkūrimo. Tik gaila, kad banko akcijoms netekus vertės, jo įdėtas kapitalas dingo.

Neverta pamiršti, kad tuo metu jaunai valstybei grėsė pavojus prarasti ir nepriklausomybę. Ją pražudyti kėsinosi Lietuvos priešai.

Dar 1918 metų pabaigoje pakrikusi ir demoralizuota Vokietijos kariuomenė iš Rusijos traukėsi atgal. Paskui ją link Vilniaus sparčiai slinko durtuvų pagalba pasaulinį rojų kurti pasiruošę bolševikų būriai. Žūt būt reikėjo atremti jų veržimąsi, nes buvo aišku, jog karą pralaimėję vokiečiai Lietuvoje ilgai neužsibus. Taigi S. Banaitis, radęs laisvesnio laiko, dažnai važinėjo po gimtąją Suvalkiją, organizuodamas ten savanorių būrius tėvynei ginti.

Bolševikams kėsinantis užgrobti Vilnių, S. Banaitis vos suspėjo iš Vilniuje įkurto Lietuvos prekybos ir pramonės banko atsiimti dalį jame buvusių pinigų – apie 300 000 markių, už kuriuos, banko valdybos nariams pritarus, iš vokiečių armijos nupirkti ginklų bei amunicijos besikuriančiai Lietuvos kariuomenei.

Taip S. Banaitis prisidėjo prie besikuriančios Lietuvos kariuomenės apginklavimo. Vedami patriotizmo ir meilės tėvynės laisvei, lietuviai savanoriai, neturėdami pakankamo pasirengimo, savo drąsa ir sumanumu ne tik apgynė tėvynę nuo priešų, bet sutriuškino bolševikų ir bermontininkų gaujas bei sugebėjo atsispirti lenkų invazijai, kurie, užgrobę Vilniaus kraštą, kėsinosi užgrobti ir visą Lietuvą.

S. Banaičio rūpestis krašto gynyba neliko pamirštas. Už nuopelnus ginant Lietuvos laisvę jis vėliau buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu ir Vyčio kryžiumi.

Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, suiručių nualinti ūkininkai ir naujakuriai vertėsi kaip kas išmanė, nes Lietuvos vyriausybė dar būdama silpna  neįstengė jiems padėti. Čia ranką žemdirbiams ištiesė S. Banaitis, įkurdamas Lietuvos žemdirbių sąjungą, kuri vienydama ir šviesdama ūkininkus, galėtų jiems padėti ekonominiais bei teisiniais klausimais.

Lietuvos žemdirbių sąjunga įsikūrė dar 1919 metų gegužės 14 d. Kaune. Ji stengėsi vienyti ūkininkus į nuo jokių partijų ar srovių nepriklausomą sąjungą, kurios tikslai pirmiausia buvo ekonominiai: kurti kooperatyvus, gerinti sėjomainą, organizuoti žemės ūkio produktų eksportą, turėti užtarėjų valdžios sluoksniuose, ginti savo narius nuo išnaudojimo.

Pradėjęs organizuoti Lietuvos žemdirbių sąjungą, S. Banaitis tais pačiais metais ėmė leisti ir laikraštį „Žemdirbių balsas“, kurį ne tik redagavo pats, bet ir spausdino jame daug savo straipsnių. Šis laikraštis iš pradžių buvo spausdinamas Kaune, o vėliau Marijampolėje.

 S. Banaitis taip pat aktyviai bendradarbiavo „Šviesoje“, „Varpe“, „Ūkininke“, „Kauno žiniose“, „Vilniaus žiniose“, „Žvaigždėje“ (JAV). Jo rašytų straipsnių galima rasti ir kituose lietuvių periodiniuose leidiniuose.

„Žemdirbių balso“ ketvirtajame numeryje 1919 metais S. Banaitis suformulavo pagrindinius Lietuvos žemdirbių sąjungos tikslus:

„Mes, žemdirbiai, gamindami šaliai maistą ir jos pramonei žaliąją medžiagą, visuotiniam ūkės kultūros pakilimui, gyvenimo sąlygų pagerinimui ir šalies gyventojų pragyvenimo palengvinimui, sudarome vieną bendrą Lietuvos žemdirbių sąjungą su centru Vilniuje, kuri aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime“.

Kad šie S. Banaičio žodžiai nebuvo tušti, rodo ir tai, jog jis ypač daug nuveikė kurdamas Lietuvos žemdirbių sąjungos skyrius gimtojoje Suvalkijoje. Kaip jau esu minėjęs, kelti žemės ūkį ir mokslo pagrindais organizuoti maisto produktų gamybą S. Banaitis bandė jau anksčiau. Dar būdamas aštuoniolikos, jis bandė plėsti galvijų bandą, buvo numatęs gaminti sviestą ir lietuviškus sūrius. Baigęs Peterburgo komercijos ir buhalterijos kursus, S. Banaitis vėl ėmėsi plėsti pienininkystę – iš Varšuvos buvo parsigabenęs separatorių bei kitų pieninės įrengimų. Tačiau troškimas vykti į Kauną ir tenai kurti spaustuvę nustelbė visus kitus anuometinius S. Banaičio norus ir planus.

Tik paskelbus nepriklausomybę, S. Banaitis Vaitiekupiuose įkūrė separavimo punktą, taip padėdamas kaimynams gauti didesnes pajamas iš žemės ūkio. Tai pajutę ūkininkai pradėjo laikyti daugiau karvių, gerino jų bandą. S. Banaitis taip pat organizavo veislinių galvijų auginimą, įsigydamas produktyvios veislės bulių.

Stengdamasis gryninti pasėlius ir vengti laukų užteršimo piktžolėmis, S. Banaitis Sintautuose įkūrė grūdų valymo punktą, kuris padėjo aplinkiniams ūkininkams gerinti javų sėklą. Sintautuose jo dėka buvo pastatyti ir modernūs grūdų valymo įrengimai, kurie priklausė Lietuvos žemdirbių sąjungai. Čia aplinkiniai ūkininkai suveždavo valyti sėklinius grūdus.

Jausdamas aplinkinių ūkininkų dėkingumą, S. Banaitis nemokamai perdavė Šakių pieno perdirbimo bendrovei visą savo įrangą. Bendrovei savo žinion perėmus šį punktą, jis buvo išplėstas, įrengtas naujas separatorius su galingu dyzeliniu varikliu.

Kas šiandien gali  pasakyti, kiek S. Banaitis anuomet padėjo nuo karo nukentėjusiems ūkininkams? Jis nuolat kreipdavosi į valdžios vyrus, prašydamas ir reikalaudamas lengvesnėmis sąlygomis gauti padegėliams miško. Jis kvietė buvusius oponentus pamiršti visus partinius nesutarimus ir didžiausias jėgas skirti žemės ūkiui. Šis S. Banaičio rūpinimasis davė apčiuopiamų rezultatų.

Laivininkystę Nemunu plėtojo Kauno žydai ir Tilžės vokiečiai. S. Banaitis neatsitiktinai nutarė šį verslą perkelti į lietuvių rankas. Jo pastangomis buvo įkurta Lietuvos garlaivių akcinė bendrovė, kuriai vadovavo pats įkūrėjas, taip įrodydamas, kad nė kiek neblogiau nei žydai ar vokiečiai šioje neįprastoje srityje gali darbuotis lietuviai.

Kurti laivininkystę Lietuvoje anuomet buvo svarbu, nes geležinkelio palei Nemuną nebuvo, o ir autotransportas praktiniams tikslams beveik nebuvo naudojamas. Vandens transportas visais laikais buvo pigiausias.

Lietuvos laivininkystės bendrovę S. Banaitis ėmėsi kurti 1919 metų vasario 25 d., tačiau tuomet Nemuno žemupys dar priklausė Vokietijai. Vokiečių kariuomenė iš Klaipėdos krašto pasitraukė tik 1920 m. vasario mėnesio pradžioje, o netrukus Antantės šalių vardu šio krašto valdymą perėmė prancūzai. Tuomet žymiai pagerėjo lietuvių reikalai Baltijos pajūryje, o kartu ir Nemuno žemupyje. Po kiek užtrukusių parengiamųjų darbų, subūręs darnų, laivininkystėje nusimanančių keliolikos vyrų kolektyvą, įsigijęs ir sumontavęs pirmąją techniką, S. Banaitis pirmiausia atidarė garlaivių liniją Kaunas-Jurbarkas, kadangi Klaipėdos kraštas dar tebepriklausė Antantės valstybėms. Paleisti kursuoti Nemunu garlaiviai visiškai patvirtino bendrovės kūrėjų prognozes. Ilgainiui, ypač po Klaipėdos sukilimo ir išvadavimo 1923 metais, laivyba Nemunu suklestėjo ir veikė intensyviai. Iš pradžių turėjusi tris laivus Nemune ir du burlaivius Baltijos jūroje, bendrovė vėlesniais metais laivų skaičių keleriopai padidino. Taip pat bendrovės rūpesčiu Klaipėdoje buvo praplėstas uostas. Ir nors didelio pelno bendrovė nedavė, tačiau ji sėkmingai veikė iki 1939 metų pavasario, kai Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos atplėšė hitlerinė Vokietija.

Vargu ar daug kas iš kauniečių žino, kad turėtų būti dėkingi S. Banaičiui, jog Kauno autobusų stotis šiandien yra tokioje patogioje vietoje: pro ją nusitiesusios troleibusų ir autobusų linijos, netoliese ir geležinkelio stotis.

Kai Kauno autobusų stotis 1922 metais buvo įkurta tuometiniame miesto pakraštyje prie Nemuno krantinės, tarp D. Poškos ir Nemuno gatvių, jau beveik įpusėjęs septintąjį amžiaus dešimtmetį, S. Banaitis ėmėsi vadovauti primityviai Kauno autobusų stočiai. Turėdamas didžiulį autoritetą, jis iš miesto valdžios išrūpino naujajai autobusų stočiai žemės sklypą labai patogioje vietoje: Vytauto prospekte, netoli geležinkelio stoties, arčiau besiplečiančių miesto autobusų linijų.

Naujosios autobusų stoties statyba reikalavo daug lėšų ir nemažai laiko. Reikėjo išvalyti apleistą teritoriją, išlyginti aikštelę, įrengti stoties rūmus. Visa tai organizavo S. Banaitis, bemaž visą laiką praleisdamas stoties teritorijoje, būdamas pačiame vykdomų darbų centre.

Deja, sulaukti  naujosios Kauno autobusų stoties atidarymo S. Banaičiui nebuvo lemta, nes stoties įrengimas užtruko ilgai. Kauno autobusų stotis iškilmingai buvo atidaryta 1935 metais.

Niekas šiandien negali pasakyti, kiek S. Banaitis dar turėjo naujų idėjų ir planų, kurie taip ir liko neįgyvendinti. 1931 m. birželį jis palaidojo mylimą savo gyvenimo palydovę žmoną Marijoną. O ir pats, slegiamas nemažos metų naštos, S. Banaitis jautė vis sunkiau ir sunkiau bepakeliamą nuovargį. Nuolat vaikų ir artimų bičiulių prižiūrimas, dažno svečio prel. A. Dambrausko-Jakšto lankomas, iš jo priėmęs paskutinius kunigiškus patarnavimus, kiek pasirgęs skrandžio žaizdos kraujoplūdžiu, 1933 metų gegužės 4 dieną S. Banaitis mirė.

Kaunas dar nebuvo matęs tokios gausybės žmonių, kurie čia, iš įvairių Lietuvos kampelių bei svetur susirinko atsisveikinti ir palydėti į amžino poilsio vietą Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą, bendražygį, patriotą, draugą ir tėvą – Saliamoną Banaitį.

Velionį į kapus lydėjo Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, vidaus reikalų ministras St. Rusteika, teisingumo ministras A. Žilinskas, Kauno miesto burmistras A. Graurokas, jo pavaduotojas J. Pikčilingis, M. Biržiška, M. Yčas, A. Dambrauskas-Jakštas, Vl. Mironas ir daugelis kunigų, karininkų, studentų, gimnazistų, kurie velionį gerbė ir vertino jo nuveiktus darbus.

Įsimintini kuklūs bei prasmingi žodžiai, kurie išspausdinti 1933 metų gegužės-birželio „Židinio“ žurnale. Jų autorius – ilgametis S. Banaičio draugas ir bendražygis prel. A. Dambrauskas-Jakštas, straipsnio pabaigoje, skirtame S. Banaičio šviesiam atminimui, apibūdindamas velionį kaip asmenybę, rašė:

„Bet kas da svarbiau, S. Banaitis buvo ir tikįs žmogus, ir geras krikščionis. Artimo meilės įsakymas jam nebuvo tuščias žodis. Ir sau lygiems veikėjams inteligentams, ir savo globoj esamiems darbininkams jis lygiai linkėjo gera ir stengėsi visiems kuo daugiau gera padaryti. Ir ne tik stengės, bet ir iš tikrųjų darė. Taigi nebus perdėta pasakius: „jis perėjo gerą darydamas“. Tai toks, visą savo gyvenimą buvo Saliamonas Banaitis – lietuvių tautos, valstybės ir ūkio ugdytojas.“

 

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

XXI amžius

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.