Namo Mūsų istorija

Moteris, laužiusi formalumus

1490
0
DALINTIS
Pirmojo viešo spektaklio „Amerika pirtyje“ Marijampolėje dalyviai. Antroje eilėje antra iš kairės J. Griniuvienė, šalia – K. Grinius. Marijampolė, 1905 m. gegužės 28 d. J. Skrinskos nuotr. LCVA

Šiemet rugpjūčio 18 d. sukako 150 metų, kai Kybartų valsčiuje, Šikšniuose, gimė Lietuvos knygnešė, spaudos darbuotoja, visuomenės ir politinė veikėja, būsimojo Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus žmona Joana Dominika Griniuvienė-Pavalkytė.

J. Griniuvienę pažinojęs P. Leonas atsiminimuose rašo, kad ji „buvo nepaprasta moteris: linksmo būdo, aštraus ir gyvo proto, prakilnios dvasios, nenuilstamos energijos; ji veikliai dalyvavo mūsų atgimimo darbe“.

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš Gedimino Ilgūno knygos „Lietuvos prezidentas Kazys Grinius“.

***

Nedaug  tebuvo moterų lietuvių tautinio išsivadavimo gadynėje tarp įžymių to laikotarpio atstovų. Tai lėmė keletas priežasčių. Turbūt svarbiausia ta, kad lietuviai valstiečiai vengė savo dukras leisti į mokslą, nematydami iš to jokios naudos. Į kunigų seminariją mergaičių, žinoma, nepriimdavo, šeimoje žmona daugiau priklausė nuo vyro. Sodiečių nuomone, mergaičių lemtis – rūpintis šeima ir vaikais.

Viena iškiliausių tautinio atgimimo gadynės lietuvių moterų, ryški asmenybė buvo Lietuvos Respublikos prezidento Kazio Griniaus žmona Joana Pavalkytė-Griniuvienė. F. Bortkevičienė atsiminimuose rašo, kad prisimenant lietuvių anticarinę veiklą, negalima įsivaizduoti K. Griniaus be jo žmonos Joanos. „Grinius savo darbuose, mano nuomone, turėjo nemažą paspirtį iš savo žmonos Joanos,“ – atsiminimuose rašo ir K. Griniaus bendražygis P. Leonas. Nė vieno kito Lietuvos prezidento žmonos taip nepasireiškė lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje, nebuvo kovotojos, nepatyrė tautinio atgimimo malšintojų represijų kaip ponia Joana.

Joana gimė 1865 m. rugpjūčio 18(30) d. Vilkaviškio apskrities Kybartų valsčiaus Šikšnių dvare. Jos tėvas Juozas Pavalkis, kilęs nuo Lukšių valsčiaus, dirbo dvarų administratoriumi, liaudyje vadinamu „žonca“. Motina Joana Dovsinaitė-Pavalkienė buvo Lukšių vaito duktė. Pavalkiai gyveno lenkų kultūros įtakoje, simpatizavo 1863 m. sukilimui, namuose kalbėjo lenkiškai, tačiau mokėjo ir lietuviškai. J. Pavalkis, atsikraustęs prie Marijampolės ir pradėjęs dirbti Kvietiškio dvaro vedėju, susipažino su P. Kriaučiūnu, iš kurio gaudavo paskaityti „Aušrą“, kitos lietuviškos spaudos. Bendraudamas su Marijampolės lenkų inteligentais, jis visada gynė „litvomanus“.

Joana, pasimokiusi namuose, lankė Marijampolės privačią, katalikišką P. Prakapavičienės mergaičių progimnaziją prie Marijonų vienuolyno. Ją baigusi, naudodamasi gimnazijoje besimokančių brolių vadovėliais ir žiniomis, dar pasirengė Marijampolės gimnazijos egzaminams pradžios mokyklos mokytojos laipsniui gauti. Mokytojos pažymėjimo jai nedavė, nes Pavalkių šeima valdžiai atrodė nepatikima – vyresnysis sūnus Bronislovas už dalyvavimą studentų riaušėse buvo pašalintas iš Varšuvos universiteto.

Joana Pavalkytė
Joana Pavalkytė

Būdama nepaprastai veikli, gabi ir apsukri, Joana, nenorėdama būti motinai našta, išvažiavo į Peterburgą, pasiryžusi savarankiškai gyventi. Peterburge iš pradžių dirbo Pipino bibliotekoje, po to – popierinių pinigų fabrike, džiovinimo skyriuje. Čia pamatė beteisį darbininkų gyvenimą, susipažino su pažangiu, antivyriausybiškai nusiteikusiu rusų jaunimu. Sugrįžusi į Marijampolę, kurį laiką ten dirbo plentų inžinieriaus Žilinsko kanceliarijoje, vėliau atidarė skalbyklą, tokiu „prasčiokišku“ užsiėmimu papiktindama Marijampolės šlėktas, kurie laikė tokį verslą netinkamu bajoraitei Pavalkytei.

Pažintis su jaunuoju Marijampolės gydytoju Kaziu Griniumi paskatino Joaną apsispręsti, kas ji – lenkė ar lietuvė. 1896 m. ji ištekėjo už K. Griniaus. Joana pasijuto esanti lietuvė ir su visa savo impulsyvia energija įsitraukė į slaptą, pavojingą, sunkų lietuvybės darbą.

Pirmieji povedybiniai mėnesiai prabėgo Virbalyje. Čia Joana pirmą kartą nešė per sieną iš Kybartų į Eitkūnus vyro rankraščius, atgal – draudžiamą lietuvišką spaudą. Rudenį Griniams persikėlus į Naumiestį, jos kelionės per sieną iš Naumiesčio į Širvintą ir atgal buvo nuolatinės: „Mat reikėjo atnešt ir nunešt „Varpo“ korektūrą ir visus kitus veikalus į užsienį ir iš ten atnešt korespondencijas, „Varpą“ ir „Ūkininką“. Šį darbą prigulėdavo atlikti man“,- rašo atsiminimuose J. Griniuvienė. Šios kelionės buvo pavojingos, grėsė tremtis arba įkalinimas Rusijoje. „Savo nepaprastu veiklumu ir mokėjimu išsisukti iš sunkių aplinkybių Joana pasirodė dideliai naudinga naujam darbui ir greitai, taip tariant, įėjo į patį jo vidurį“,- prisimena K. Grinius. Naumiestyje Joana susipažino su V.Kudirkos drauge ir globėja Valerija Kraševska, turėjusia dvarelį Gutkaimyje, netoli J. Griniuvienės gimtojo Šikšnių dvaro. V. Kraševska, kaip ir J. Griniuvienė, nešiojo per sieną į Širvintą V. Kudirkos rankraščius.

Vieną kartą J. Griniuvienė vežė į Vilnių pilną lagaminą draudžiamos spaudos, kurią turėjo perduoti veterinarijos gydytojui E. Nonevičiui. Jo namuose pradėjo iš lagamino krauti atvežtą spaudą. „Nonevičius pakėlė triukšmą: jis nežinojęs, kad „to“ tiek daug,“ – pasakoja K. Grinius. – „Tada mano žmona atidarė krosnį, įsibraukė degtuką ir ėmė literatūrą deginti. Nonevičius apstulbęs, išsižiojęs stovėjo ir tylėdamas žiūrėjo“. Paskui paėmęs iš J. Griniuvienės lagaminą ir išsikrovęs. Joana tada nežinojo, kad E. Nonevičius jau buvo caro žandarų stebimas, už anticarinę veiklą kalėjo Peterburgo Petropavlovsko kalėjime, todėl buvo atsargus.

Apie savo bendravimą su V. Kudirka ji parašė atsiminimus, saugomus Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Rašo, jog ne kartą matė „su kokiu žingeidumu ir meile tas pusnumiręs žmogus griebdavo viską ir skaitydavo, dirbdavo, pakol kosulys neatmesdavo atgal ant priegalvio jo susilpnėjusį kūną“. J.Griniuvienė prisimena: „V.Kudirka, atsisveikindamas su mumis, paskutinį kartą prašė su ašaromis – nenuleiskit rankų nuo darbo, nedaleiskit atšalimo idėjos, dirbkit toliaus teip, kaip iki šiam laikui. Tas patarimas pusiau gyvo žmogaus padarė mums tokį įspūdį, kad sunkiose gyvenimo valandose, kai rankos nusileisdavo nuo pailsimo, o prisieidavo atlikt darbus ne vieno, bet dešimties žmonių, atsiminus tuos žodžius, atsirasdavo naujos spėkos ir noras dirbtie ir eiti pirmyn“.

Kai S. Matulaitį ištrėmė į Rusiją, jo prašymu Kazys ir Joana Griniai 1898 m. birželio mėnesį iš Naumiesčio persikėlė į Pilviškius. Šis nedidelis miestelis kultūrinio gyvenimo, visuomeninės veiklos atžvilgiu buvo nyki vieta. K. Grinius rašo, kad gyvenimas Pilviškiuose J. Griniuvienei buvo „bergždžiausias laikas jos visuomenės darbuose“. Jos niekada netenkino požiūris, kad moteriai turi rūpėti tik bažnyčia, virtuvė, vaikai, nors ji nevengė namų ruošos. Knygnešys J. Rimša atsiminimuose rašo, kad nustebo, šventadienį užėjęs pas Grinius ir radęs „… ponią daktarienę mazgojant grindis. „Ot, sako, tarnaitę išleidau į bažnyčią, aš išsimazgosiu, pietus bevirdama, kambarių grindis, nes tos kaimietės nemoka mazgoti, daug vandens pripila, o pamokinimai davatkoms nepatinka“. Nuo tada J. Rimša nustojo J. Griniuvienę vadinti ponia, vadino dėdiene. Šį J. Rimšos duotą vardą vėliau J. Griniuvienė pasirinko slapyvardžiu. Vėliau J. Rimša tapo ištikimu jos pagalbininku iki pat jo suėmimo 1899 m.

1899-ųjų rudenį J. Griniuvienė pagimdė sūnų, kurį pakrikštijo Kaziu. Kai 1902 m. iš tremties grįžo S. Matulaitis, Griniai sugrįžo į Marijampolę, kur tebegyveno J. Griniuvienės motina, broliai, kiti pažįstami. 1902 m. lapkričio 8 d. Joana pagimdė dukrą Gražiną. 1902-1903 m. žiemą J. Griniuvienė daugiausia laiko praleido su dukra.

Pavasarį, dukrai paaugus, J. Griniuvienė vėl įsitraukė į visuomeninę veiklą. Griniai gyveno kukliai. Žmona nebijojo „juodo darbo“: triūsė virtuvėje, gamino maistą, valė kambarius, skalbė, prižiūrėjo vaikus.

1904-aisiais metais Griniai gavo kvietimus į Keturakio spektaklio „Amerika pirtyje“ premjerą Kauno miesto teatre. Į spektaklį išvažiavo J. Griniuvienė. Tas vakaras paliko jai didžiulį įspūdį, kilo mintis surengti tokį spektaklį ir Marijampolėje.

1905 m. sausio mėnesį Grinių namuose prasidėjo pirmojo Užnemunėje lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ repeticijos. J. Griniuvienė ieškojo spektakliui „artistų“, pati vaidino, atnaujino choro repeticijas. K. Grinius rūpinosi valdžios leidimais, patalpos įrengimu.

Tuo metu bažnyčiose tebeskambėjo lenkų kalba. Gegužės mėnesį pavakariais Marijampolės bažnyčioje lenkiškai giedodavo šv. Marijos litaniją. Buvusi klebono auklėtinė J. Griniuvienė prašė klebono leisti giedoti lietuviškai, tačiau jis nesutiko. Tada J. Griniuvienė nusprendė su savo choru išmokti giedoti Mergelės Marijos litaniją lietuviškai. „Vieną 1905 m. gegužės šventadienį Griniuvienės choras, užlipęs prie vargonų, ėmė tą litaniją giedoti lietuviškai „Melskis už mus!“. Išėjo disonansas, nes „bedieviškas“ choras, nežinodamas, kad giedama „Melskis už mus!“ (lenkiškai giedodavo „Modlisiź za nami!“) reikia atsakinėti tik kunigui pagiedojus du litanijos posmus, drožė savo priegiesmį po kiekvieno posmo.

Lietuviai bažnyčioje pritarė chorui ir lenkus visai perrėkė. Nuo to karto gegužinės pamaldos pavakariais buvo laikomos lietuviškai“, – prisimena K.Grinius.

Gegužės mėnesį J. Griniuvienė su P. Grigaičiu ištisas dienas praleisdavo spektaklio „Amerika pirtyje“ bei choro repeticijose. Vakaro vos nesugadino V. Mickevičius-Kapsukas, panoręs po vaidinimo užlipti ant scenos ir pasakyti revoliucinę anticarinę kalbą. Sužinojusi apie tai J. Griniuvienė, pasitelkusi choristus bei vakaro tvarkdarius, „suorganizavo scenos apsaugą nuo Kapsuko okupacijos“. Taigi didžiulė vakaro sėkmė buvo ir J. Griniuvienės nuopelnas.

Bus daugiau.

Iš G. Ilgūno knygos „Lietuvos prezidentas Kazys Grinius“

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.