Namo Mūsų kraštiečiai

Antanas Vaičiulaitis – rašytojas, gyvenimą paskyręs Lietuvai

2558
0
DALINTIS
Rašytojas Antanas Vaičiulaitis

Pokaryje gimusi karta, mokyklos suole negirdėjusi A. Vaičiulaičio vardo, šiandien iš naujo atranda rašytoją, lietuvių literatūros klasiką Antaną Vaičiulaitį.

Birželio 23 d. minėsime europinio talento lygmens rašytojo A. Vaičiulaičio 110-ąsias gimimo metines. Savo išskirtine kūryba ir literatūrine veikla sušvitęs dar anoje nepriklausomoje Lietuvoje, nesutikęs vergauti ir padlaižiauti okupantui iš Rytų, likusį gyvenimą praleidęs Vakarų civilizacijos įtakoje, rašytojas nuoširdžiai dirbo Lietuvai, jos literatūrai.

Po tėviškės sparnu

Augo A. Vaičiulaitis Didžiųjų Šelvių kaime. Ten prabėgo pilna svajonių vaikystė ir jaunystė. Dar ir dabar, keliaujant Kudirkos Naumiesčio link, už geležinkelio pervažos medžių apsuptyje glūdi rašytojo gimtinė. Sodybos kieme ūksmingus šakų vainikus tebepina rašytojo vaikystės fantazijas ugdęs ąžuolas, tebestovi ir senovinė klėtelė. Tai ženklai, menantys rašytojo vaikystę, čia išgyventas pirmąsias literatūrinės kūrybos valandas.

Mažojo svajotojo Antanuko taip pamėgtas ąžuolas, kaip ir saldinė obelis, raudoni tėviškės bijūnai ir baltagalvis buldino (gulbino) krūmas – tai laiptai į paslaptingąjį pasaulį ir literatūrinę kūrybą.

Iš čia, iš gimtosios tėviškės, A. Vaičiulaitis pėsčiomis keliavo į garsiąją Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – į studijas Kaune, Grenoblyje, Sorbonoje. Išsipildė ir jo svajonė aplankyti Italiją, jos miestus Florenciją, Romą.

1935 m., kaip Katalikų Mokslų Akademijos stipendiatas, A. Vaičiulaitis ne tik studijavo garsiausiuose Prancūzijos universitetuose, bet ir daug keliavo po Vakarų Europą, sugerdamas jos civilizacijos syvus. Jo kūrybai įtakos turėjo bendravimas su prancūzų poetais, ypač garsiuoju Oskaru Milašiumi, rusų tremtiniu iš Sovietų Rusijos Ivanu Buninu. Italijoje jis aplankė filosofą ir rašytoją Giovanni Papini, Šveicarijoje gėrėjosi Maironio apdainuotu Keturių kantonų ežeru.

Su diplomatine misija Vatikane

Po studijų ir kelionių A. Vaičiulaitis Kaune įsilieja į literatūrinę kūrybą. Rašo noveles, pasakas, redaguoja žurnalus, dalyvauja Lietuvos rašytojų draugijos įkūrime, tampa jos iždininku.

Lietuvai lemtingaisiais 1940 metais A. Vaičiulaitis gauna netikėtą pasiūlymą. Lietuvos Respublika jam patiki diplomatinę misiją Vatikane. Užsienio reikalų ministro J. Urbšio pasirašytu 1940 m. vasario 16 d. įsakymu Nr. 32 A. Vaičiulaitis paskiriamas antros kategorijos atašė Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto. Kartu jis gauna nemokamą leidimą lankytis Vatikano muziejuose, kurie jį užburia magiškais vaizdais, gilia senove.

Čia jis artimai susidraugauja su diplomato Romoje Stasio Lozoraičio šeima, jo sūnumis Kaziu ir Stasiu.

Tačiau diplomatinė karjera Italijoje netrukus pasibaigia. Po Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos aneksijos Italijos diktatorius B. Mussolini uždaro Lietuvos pasiuntinybę.

A.Vaičiulaitis trokšta grįžti į gimtinę, bet neketina grįžęs tarnauti okupantui.

Iš susirašinėjimo su poetu B. Brazdžioniu A. Vaičiulaitis suprato, kad grįžti į Lietuvą nėra lemta. Savo laiške poetui J. Kossu-Aleksandravičiui A. Vaičiulaitis rašė: „Aš pats nė nemirktelėjęs važiuočiau į komunistinę Lietuvą, tik ne rusišką, mielai dirbčiau, kiek galėčiau, kiek būčiau naudingas, tačiau sau idealu statytis kažkokius barbarus iš Azijos, rėkt apie raudonąją armiją, užmirštant, kad dar yra Lietuvos kariuomenė, – tai yra kažkas, kas peršoka visų niekšybių saiką.“

Pasirinkęs priverstinę emigraciją, A. Vaičiulaitis laivu išplaukia į JAV. Čia gyvena kamuojamas tėvynės ilgesio. Jau minėtam poetui kitame laiške rašė: „Didžiausia mano laimė būtų, jei galėčiau pamatyti dešimtmetę sesers dukrelę ar mamą… o dabar, be artimųjų, aš didžiai branginu kiekvieną lietuvį.“

Atvykęs į JAV susirašinėja su bičiuliais rašytojais, pokaryje gyvenusiais ir kūrusiais pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Iš to laikotarpio A. Vaičiulaičio archyve liko per tris tūkstančius laiškų. Pasak šio archyvo tyrinėtojos, Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivijos skyriaus vedėjos dr. V. Paplauskienės, tai tikras lobynas tyrinėjantiems lietuvių literatūros istoriją.

Lietuvybės puoselėtojas

Gyvendamas JAV, A. Vaičiulaitis dirbo Marianapolio kolegijoje Thomsone, profesioriavo Scrantono universitete Pensilvanijoje. Plačius veiklos barus užėmė lietuviška veikla. Net 25-erius metus išdirbo radijo stotyje „Amerikos balsas“ kaip lietuvių skyriaus bendradarbis, redagavo literatūrinį almanachą „Aidai“, leidinius „Vytis“, „Darbininkas“. Kartu su bičiuliu poetu Jonu Aisčiu atkūrė lietuvių rašytojų draugiją, buvo vienas iš iniciatorių Vašingtone atidarant šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Jo siūlymu mokykla pavadinta K. Donelaičio vardu.

Po Antrojo pasaulinio karo daugelis A. Vaičiulaiio bičiulių pasitraukė į Vokietiją, kur, varganai gyvendami, steigė mokyklas, leido spaudos leidinius, knygas. Besirūpindamas pabėgėliais, A. Vaičiulaitis draugams ir bičiuliams siuntė siuntas su drabužiais, maistu, laikraščiais. Pasirūpino, kad iš Italijos į JAV lietuvių bendruomenę atkeliautų poeto J. Baltrušaičio rankraščiai, parengė ir išleido lietuvių literatūros istorijos vadovėlį.

Besidomintys A. Vaičiulaičio lituanistine veikla, internete gali rasti visus „Aidų“ žurnalo numerius.

Pirmą kartą Lietuvoje

A.Vaičiulaičio bičiulis, mūsų kraštietis Kazys Bradūnas (Alvito parapija, Kiršai) 1949 m. Vokietijoje išleido rašytojo novelių knygą „Italijos vaizdai“. Ant plono popieriaus išspausdinta knygelė sulaukė lietuvių literatų pripažinimo ir 1951 m. pelnė literatūrinę premiją.

Novelių rinkinys „Italijos vaizdai“ – tai ne tik kelionių aprašymai ar patirti įspūdžiai.

Juvelyriški tekstai pilni lietuviško žodžio estetikos, primena prancūzų impresionistų paveikslus. A. Vaičiulaičio žmona Joana svajojo šį novelių rinkinį išvysti ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.

Šią rašytojo žmonos svajonę 2015 m. įgyvendino Maironio lietuvių literatūros muziejus, o spaudai parengė šio muziejaus Išeivijos skyriaus vedėja dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė. Leidinys iliustruotas A. Vaičiulaičio nuotraukomis. Tėvo rašytojo atminimą padėjo įamžinti ir jo dukros Danutė Nourse,  Joana Buivys ir Aldona Bold.

Šis novelių rinkinys bus pristatytas ir per jubiliejinius minėjimus Vilniuje, Vilkaviškyje.

Literatūros istorikės V. Paplauskienės rūpesčiu išleisti leidiniai, skirti ne tik A. Vaičiulaičiui, bet ir Kybartuose gimusiam rašytojui A. Landsbergiui, netrukus skaitytojus pasieks ir monografija, skirta poeto K. Bradūno 100-mečio jubiliejui. Nenuilstanti tyrinėtoja, muziejininkė V. Paplauskienė, rašydama apie įžymius lietuvių išeivijos rašytojus, pati išvaikščiojo jų gyvenimo takais, bendravo su iškiliausiomis asmenybėmis.

Vienas iš A. Vaičiulaičio bičiulių rašytojas A. Nyka-Niliūnas apie savo draugo kūrybą rašė: „A. Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje niekieno nė iš tolo neprilyginamas žodinio orkestro dirigentas. Jis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą.“

A.Vaičiulaitis sulaukė laimės išvysti lietuvišką Trispalvę 1988 m. Katedros aikštėje, Vilniuje.

Mirė rašytojas 1992 m., palaidotas Vilkaviškio kapinėse.

Istorikas Antanas Žilinskas

Autoriaus nuotraukoje: V. Paplauskienė su A. Vaičiulaičio novelių leidiniu „Italijos vaizdai“ Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.