Namo Mūsų istorija

Pasipelnyti iš kariuomenės buvo bandoma ir tarpukario Lietuvoje

2482
5
DALINTIS

Pasirodžius informacijai, kad virtuvės įrankius Lietuvos kariuomenė įsigijo aštuoniais ar net vienuolika kartų brangiau, nei tuo metu jie kainavo rinkoje, redakcija skaitytojams nori priminti vieną garsiausių tarpukario Lietuvos  bylų – „Lašinių skutimo bylą“, kurioje aukšti šalies politikai ir žymūs visuomenės veikėjai taip pat galimai siekė pralobti kariuomenės ir valstybės sąskaita.

Kaip vėliau pripažino teismas, tai buvo didžiulio išeikvojimo iš valstybės iždo byla. Beje, šioje byloje dalyvavo ir keletas mūsų kraštiečių: iš Bardauskų (Gižų valsč.) kilęs Eliziejus Draugelis, pirmasis Marijampolės burmistras, keleto seimų atstovas, vidaus reikalų ministras, vienas Lietuvos ūkininkų sąjungos kūrėjų, ilgametis pirmininkas; Marijampolėje gimęs tuometinis kariuomenės intendantas Vladas Grudzinskas; iš Sintautų valsčiaus kilęs Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Romos katalikų kunigas, leidėjas, verslininkas, bankininkas Juozas Vailokaitis ir kt.

1924 m. Ūkininkų sąjunga sudarė stambią tiekimo sutartį su kariuomenės intendantūra dėl vietinės gamybos lašinių ir taukų teikimo kariuomenei. Kadangi tuo metu lietuviški lašiniai dėl savo kokybės buvo gerai vertinami ir eksportuojami į Europos valstybes, kariuomenė, norėdama gauti lietuviškos produkcijos, pasiūlė mokėti aukštesnę kainą, nei tuo metu buvo rinkoje. Lietuviški lašiniai rinkoje tuo metu kainavo nuo 5 iki 6 litų už kilogramą, sutartyje buvo sulygta dėl 6,5 lito. Amerikietiški lašiniai rinkoje kainavo nuo 4 iki 5 litų, o ukrainietiški – nuo 3 iki 4 litų už kilogramą.

Kainų skirtumu pasinaudoję Ūkininkų sąjungos atstovai iš Vokietijos veždavo amerikietiškus lašinius, nuo jų nuskusdavo antspaudus su raidėmis USA, uždėdavo kitą antspaudą ir tiekdavo Lietuvos kariuomenei kaip paruoštus Klaipėdos krašte. Kaip nustatė tyrėjai, tokiu būdu buvo pateikta virš 100 tonų prastos kokybės lašinių, kuriais buvo maitinami Alytaus, Kėdainių, Marijampolės, Šiaulių ir kitų batalionų kariai ir pasisavinta daugiau kaip 215 000 Lt valstybės pinigų.

Byloje figūruoja ir brolių Vailokaičių pavardė, kurie dalį lašinių taip pat pateikė iš savo bendrovės.

Byla gal būtų niekada neiškilusi į viešumą, tačiau artėjo rinkimai į III Seimą, todėl (kaip ir šiais laikais) spaudoje ėmė atsirasti užuominų apie partijų „nuodėmes“, taip pat ir lašinių skutimą. Pirmasis pamfletą šia tema išspausdino Marijampolėje ėjęs žurnalas „Šešupės bangos“, kuriame buvo pasakojami lašinių skutėjo prisiminimai.

1926 m. gegužės 21 d. buvo iškelta byla aštuoniems Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vadovaujantiesiems veikėjams, tarp jų 4 buvusiems Seimo atstovams ir 3 karininkams. Procesas vyko 1929 m. spalio 15-26 Kaune.

Stambiausios žuvys nuo bylos išsisuko, Juozas Vailokaitis iš viso nepateko į bylą, o kariuomenės intendantas Vladas Grudzinskas byloje figūravo tik kaip liudininkas, neva nieko nežinojo apie šiuos reikalus.

1929 m. spalio 26 d. kariuomenės teismas paskel­bė bylos sprendimą. Septyni įtariamieji  buvo pripažinti kaltais, jiems priteista ir padengti dalį valstybei padarytų nuostolių (119 000 Lt), 4 kaltinamieji išteisinti. Ūkininkų sąjungos pirmininkas Feliksas Mikšys ir vicepirmininkas dr. Eliziejus Draugelis nubausti po 1 metus 3 savaites grasos (sunkiųjų darbų) kalėjimo, Petras Josiukas – 1 m. ir 2 sav. kalėjimo, Bernardas Sakalauskas — 6 mėn. 2 sav. kalėjimo, Šiaulių apygardos Ūkininkų sąjungos pirmininkas J. Soblys — 6 mėn. kalėjimo, Marijampolės ūkio banko direktorius  Juozas Bergas ir Sergejus Josiukas nubausti po 4 mėn. ir 2 savaites kalėjimo, Ūkininkų sąjungos rangovas Dovydas Frizinskis — 3 mėn. kalėjimo. Atsargos pulk. Aglinskas pripažintas kaltu dėl per didelės valdžios pasisavinimo, bet kaip aferoje nedalyvavęs nuo bausmės atleistas, tik civilinį ieškinį mokėjo solidariai su kitais nubaustaisiais. Vileišis, pulk. Butkevičius ir kap. Deltuva buvo išteisinti. Krašto apsaugos ministerijos civilinis ieškinys 119 254 Lt buvo patenkintas. F. Mikšys, E. Draugelis ir P. Josiukas buvo iš karto suimti ir užda­ryti kalėjime.

Kaip rašė „Trimitas“ 1929 m. spalio 31 d. Nr. 44:

„Lašinių by­la baigėsi gana liūdnai: buvę aukšti žmonės, žmonių vadai ir atstovai, nubausti kalėjimu už sukčiavimą. Šitoks bylos užsibaigimas yra liūdnas ne tik žmonišku, bet ir valstybišku atžvilgiu. Žmonių vadai, kadaise turėję val­stybėje aukštas vietas ir pasitikė­jimą, pasirodė esą dideli savanaudžiai. Tiesa, yra pas mus, kaip ir visur, kyšininkų ir sukčių. Bet vis dėlto mes tvirtai tikim, kad daug daugiau yra teisingų ir dorų žmonių, negu nedorų. Bet reikia nepamiršti, kad ir doras žmogus dažnai pasiduoda aplinkybių pagundai.

Ūkininkų sąjungos lašinių skuti­mą gerai žinojo aukšti valdžios ir kontrolės organai. Ir tie organai nieko nepadarė sukčiavimui kelią užkirsti.“

Straipsnis žurnale „Karys“, Nr. 44
Straipsnis žurnale „Karys“, Nr. 44

Deja, mūsų laikais tokios vertybės, kaip moralė ir sąžinė, tikriausiai tapo nebemadingomis, nes net rinkimai nepriverčia nė vieno ministro susigėsti, o ką jau kalbėti apie bylas…

Lašinių skutimo bylos istoriją plačiau galima prisiminti čia: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1305

Informaciją parengė suduvis.lt

5 KOMENTARAI

  1. Taigi, kai pirko šaukštus, kuriuos visi naudojam, tai ir pamatėm, kad mus apvaginėja. O kai pirko laivus ar mašinas, kur galimai tokios pat schemos x8 naudotos, niekas nesuprato, nes laivus ne kasdien perkam:) Siūlau dabar visiem pensininkam, kuriuos jo kontora dar didesniais ubagais padarė, rinkimuose reitinguoti Oleką, kad taptų premjeru ir visą likusią tautos dalį ubagais paleistų. Tada pensininkai ne taip nuskriausti jaustųsi…

  2. Tuomet valdininkai turėjo ir atsakomybę dėl savo negerų darbų. O dabar, kas per laikai stojo ir kaip gyventi toliau? Išeisi piketuoti, tuoj suims ir nuteis, dar gausi kalėjimo, taip kaip Garliavos istorijoje. Kaip pasipriešinti tam traukiniui? Manau, kad turime naudotis tiktai rinkimų teise. Balsuokime gerai pasvėrę ir įvertinę, ar tikrai verti pasitikėjimo mūsų Seimo nariai. O, kad išsirinktume gabius ir teisingus žmones, bet siūlosi vis tie patys. Belieka tiktai gadinti biuletenį, ne kitaip.

  3. Ach, kaip mes toli nuo tų laikų… Tie žmonės nors ir nusikalto, sėdėjo, bet mes juos dabar gerbiame. O šių laikų „herojus“ vargu ar prisimins mūsų anūkai ir proanūkiai… Jie galvoja kad mus durnais lako. Ne, jie patys save į menkystų ir kvailių padėtį pastato.

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.