Namo Mūsų istorija

Birželio sukilimo didvyris – karo lakūnas iš Opšrūtų Jonas Dženkaitis

943
0
DALINTIS

Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, birželio 22-ają už laisvą Lietuvą sukilę lietuviai sekmadienio vakare Kaune jau buvo užėmę buvusią Prezidentūrą, paštą, telefoną, telegrafą, radijo stotį bei radiofoną.

Buvęs kybartietis, vienas iš LAF (Lietuvos aktyvistų fronto) vadų Leonas Prapuolenis  birželio 23 d. 9.00 val. 28 min. per radiofoną paskelbė: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“.

Sukilėlis Vincas Švitra vėliau prisiminimuose rašys: „Su pirmaisiais himno garsais virš Karo muziejaus bokšto pakilo trispalvė vėliava ir pradėjo gausti Laisvės varpas. Susitelkusi prie Nežinomojo kareivio kapo minia sugiedojo himną, visam mieste kilo vėliavos, praviruose languose pastatyti radijo priimtuvai skelbė džiugią naujieną. Netrukus supoškėjo šūviai visuose miesto kraštuose. Prasidėjo nuožmi kova už tautos laisvę“.

Viena iš pirmųjų aukų kovose už laisvę buvo lakūnas iš Opšrūtų k. (Vilkaviškio apskritis) leitenantas Jonas Dženkaitis.

Laikraštis „Į laisvę“ 1941 m. birželio 28 d. numeryje straipsnyje „Kautynės dėl Aleksoto tilto“ rašė: „Vienos iš svarbiausių kautynių, pareikalavusių daugiausia mūsų partizanų aukų, buvo kautynės dėl Aleksoto tilto <…> Kilo būtinas reikalas vieną iš tiltų per Nemuną žūtbūt apsaugoti nuo susprogdinimo.

Jonas Dženkaitis / Nuotrauka iš http://www.plienosparnai.lt

Dar gerokai priešpiet lakūnas leitenantas Dženkaitis, vieno mūsų aviacijos karininko padedamas, Aleksoto kalne, Linksmakalnyje, pradeda organizuoti partizanų būrį Aleksoto tiltui užimti. Susirenka apie 15-20 žmonių, bet nėra ginklų. Tuo metu Linksmakalnyje sovietų buvo padegtas ginklų sandėlis. Pasibaigus didesniems ginklų sandėlio sprogimams, leitenanto Dženkaičio partizanų būrys įsibrauna į išlikusias nesunaikintas patalpas ir apsirūpina ginklais bei šaudmenimis. Tada leitenantas Dženkaitis pradeda Aleksoto tilto puolimą, nežiūrint to, kad juo traukia labai stambios sovietų jėgos. Prisidengdami Linksmakalnio šlaito medžiais partizanai pamažu prislenka prie Fizikos ir chemijos instituto patalpų ir nuo jų besileidžiančiame šlaite įsikūrę pradeda tilto ir į vedančių gatvių apšaudymą.

Šaudymas labai sėkmingas. Leitenanto Dženkaičio partizanų būrelį tesudaro 20-30 žmonių, tačiau jų automatinių ginklų ir šautuvų ugnis tokia stipri, kad Veiverių gatvę, Nemuno pakrante esančias gatves partizanų ugnis šluote nušluoja. Sovietų susisiekimas tiltu nutraukiamas. Nuotaika pakili <…>. Jau, regis, nebe daug tereikia, kad tiltas būtų išlaikytas ir nuo Veiverių gatvės pusės sovietų puolimas sustabdytas. Bet apie 17-18 val. iš užpakalio leitenanto Dženkaičio partizanų būrį puola tanketėmis ir šarvuočiais ginkluoti sovietai, numuša paliktas nedideles sargybas, nes didesnių sargybų dėl žmonių stokos nebuvo galima pastatyti. Po to, išlipę iš šarvuočių, automatiniais ginklais pradeda šlaite esančių partizanų apšaudymą. Per dešimt partizanų vietoje nukaunama, o pats leitenantas Dženkaitis peršaunamas į dešinįjį plautį ir kairiąją ranką <…>. Likusieji partizanai, sovietų smarkiai apšaudomi, priversti Linksmakalnio šlaitais trauktis. Traukiantis vėl žūva keli partizanai“. (kalba netaisyta)

Žuvę birželio 23 d. sukilėliai buvo palaidoti birželio 26-ąją Kaune Karmelitų kapinėse (dabar Ramybės parkas), palydint minioms kauniečių.

Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjęs Juozas Ambrazevičius (buvęs Marijampolės gyventojas) prie kapo duobės didvyrius palydėjo šiais žodžiais. „Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandien. Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės. Tai rodo taip pat, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai, šimtai ir tūkstančiai, savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį“.

Sovietmečiui valdžia, bijodama politinių ekscesų, 1959 m. kapines likvidavo. 1994 m. toje vietoje iškilo paminklas „Žuvome už Tėvynę“, o kiek vėliau iškilo skulptoriaus R. Antinio paminklas žuvusiems Birželio sukilėliams. Tarp 150 paminklo papėdėje įrašytų sukilėlių pavardžių – ir leitenanto iš Opšrūtų Jono Dženkaičio pavardė.

Naikinant karo lakūnų kapines, giminių rūpesčiu Jonas Dženkaitis perlaidotas į Tauragės kapines. 2000-04-26 d. J. Dženkaičiui po mirties suteiktas vyr. leitenanto laipsnis ir pripažintas kario savanorio statusas.

Istorikas Antanas Žilinskas

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.