Namo Gyvenimas

Rūta ir Vytautas: „Meilė – tai kūrinys, kurį kuriame kartu ir niekada nenustojame jo tobulinti“

1624
0
DALINTIS

Pirmąjį Rūtos ir Vytauto susitikimą, matyt, galėtume pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Dabar kartu jie daugiau kaip septyneri metai, o amžiną meilę vienas kitam prisiekė prieš pusantrų metų. Nors ir sakoma, kad laimingi laiko neskaičiuoja, tačiau kaip gali neskaičiuoti laiko, kuris tau reiškia tiek daug. Šie du jauni žmonės apie meilę ir santykius kalba taip, tarsi kartu turėtų mažiausiai 30-ies metų patirtį. Vytautas sako: „Meilė nėra tik jausmas. Tai nėra įsimylėjimas. Meilė – tai ilgas ir sunkus darbas, tai kūrinys, kurį kuriame kartu ir niekada nenustojame jo tobulinti“. Iš Kybartų kilę Rūta ir Vytautas Antanavičiai vienas kitam ir aplinkiniams linki kantrybės, įsiklausymo ir, be abejo, pagalbos rankos, kuri reikalinga ne tik suklupus atsistoti, bet ir sujungti du gražių, protingų ir įsimylėjusių žmonių delnus. Šiluma… būtent toks šis pokalbis – šiltas.

Papasakokit apie savo pažintį. Ar iškarto aplankė nuojauta, kad sutikot tą, su kuriuo norėsite būti visą gyvenimą?

Rūta: Mes vienas kitą pirmą kartą pamatėme mokykloje, vos tik prasidėjus mokslo metams. Aš jį – per fizikos pamoką, o jis mane – kitą dieną einančią namo po pamokų — būtent tuomet mūsų žvilgsniai ir susitiko. Paskui pradėjome bendrauti ir neilgai trukus nusprendėme būti pora.

Nuojauta, jog su Vytautu kartu sukursime šeimą, tikrai neatėjo staiga. Turbūt dėl to, kad jis buvo mano pirmasis vaikinas ir yra nedaug tikrų istorijų apie pirmąją laimingą meilę, kuri vėliau išauga į šeimą. Todėl man tuo metu atrodė, jog yra truputį naivu to tikėtis. Taip pat svarbu paminėti, jog santuoką, dėl jos neišardomumo, visuomet laikiau dviejų žmonių vienu iš atsakingiausių žingsnių gyvenime. Atsižvelgdama į tai, stengiausi būti be „rožinių akinių“, nors, tiesą pasakius, mintys, jog ateityje galėtume sukurti šeimą, mane aplankydavo dažnai.

Vytautas: Kad įsimylėjau, pajaučiau tikrai anksti, tačiau dar ilgą laiką nebuvau tikras, ar ši mudviejų draugystė išaugs į kažką daugiau. Vis dėl to, yra labai sunku išlaikyti tvirtus santykius, ypač, kai esi paauglys, o prieš akis – studijos kitame mieste ir daug laiko būnant atskirai. Tačiau jau po poros metų pradėjome svajoti apie bendrą ateitį kartu.

Kiek metų esate kartu? Kaip, jūsų akimis, per tiek metų pasikeitėte patys ir jūsų santykiai?

Vytautas: Kartu esame 7,5 metų, iš kurių 1,5 metų esame susituokę. Kadangi pradėjome draugauti labai jauni, tai daug keitėmės patys, o kartu keitėsi mūsų santykiai, bendravimas ir, be abejo, žodžio „meilė“ reikšmė.

Rūta: Iš tiesų, galiu drąsiai pasakyti, kad kartu mes užaugome, subrendome visomis prasmėmis, tobulėjome kaip asmenybės ir dabar, žvelgiant atgal, yra labai smagu matyti tokį mūsų draugystės kelią. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, turbūt nieko nekeisčiau.

Rūta, kokios išskirtinės staigmenos esi sulaukusi iš mylimojo?

Na, visų pirma, Vytautas nemėgsta nei pats sulaukti staigmenų, nei jas daryti. Nepaisant to, jis mane nustebino ir sužavėjo savo nuoširdumu ir paprastumu. Pirmais mūsų draugystės metais aš turėjau išvykti į mėnesio trukmės kelionę po JAV. Atsisveikindamas jis man padavė sukarpytų savo mėgstamiausių marškinėlių skiautę, kad kelionės metu šalia savęs turėčiau dalelę jo. Šią man jautrią akimirką ir dabar prisimenu, lyg ji būtų ką tik įvykusi.

Kaip galvojate, kas yra gražių ir tvirtų santykių pamatas?

Vytautas: Manau, kad gražių ir tvirtų santykių pamatas, be abejo, yra meilė, tačiau meilė savaime neatsiranda, ją reikia užauginti ir tą augimą visą laiką palaikyti. Mes patys savo jėgomis to padaryti negalėtume, tam reikia Dievo pagalbos, todėl Dievas ir tikėjimas turėtų būti neatsiejama santykių dalis.

Rūta: Iš tikrųjų, galiu tik paantrinti savo vyrui, jog tvirtų santykių kūrimas bei meilės auginimas yra nuolatinis darbas ir turbūt pats svarbiausias šiame gyvenime. O tam, kad neprarastume stiprybės ir vilties, jos suteikia Dievas.

Tikriausiai meilę kiekvienas žmogus apibūdina savaip. Kaip jūs ją apibrėžtumėte, jei apskritai ją įmanoma įsprausti į rėmus?

Rūta: Mano nuomone, tiksliausiai tikra meilė yra apibūdinama Himne meilei: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ Manau, tokia meilė turėtų būti visų siekiamybė.

Vytautas: Meilė nėra tik jausmas, tai nėra įsimylėjimas, meilė – tai ilgas ir sunkus darbas, tai kūrinys, kurį kuriame kartu ir niekada nenustojame jo tobulinti.

Kaip galvojate, ar šeima turėtų būti vieninga komanda, o gal atvirkščiai – savo tikslų siekiate kiekvienas atskirai?

Vytautas: Daugumą dalykų darome kartu, kaip komanda, ir daug tariamės prieš darydami, ypač, jei tai yra dalykai, kurie liečia mus abu. Kita vertus, kiekvienas turime savo asmeninių svajonių ir tikslų, todėl jų siekiame atskirai arba su vienas kito pagalba. O svarbiausia, kad visada stengiamės vienas kitą palaikyti.

Rūta: Be abejo, šeima turėtų būti vieninga, turbūt dėl to ne veltui yra sakoma, jog „Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi“ (A. de Sent-Egziuperi). Nepaisant to, reikia nepamiršti, kad vieningumas nereiškia, jog turėtume atsisakyti savo nuomonės ar pomėgių, net jei jie ir skiriasi nuo kitų šeimos narių. Manau, jog tik būdami savimi, mes galime vienas kitą praturtinti.

Apie ką dažniausiai svajojate?

Rūta: Šiuo metu turbūt dažniausiai svajoju apie tai, kaip po remonto darbų atrodys mūsų pirmieji namai ir apie tą akimirką, kai atsiimsiu bakalauro diplomą.

Vytautas: Šeima, karjera, namai… Aš nesu linkęs svajoti, esu linkęs daryti, todėl svajonėmis dažniausiai tampa lūkesčiai apie tai, kokie bus rezultatai.

Išduokite paslaptį, kaip jums pavyksta išlaikyti gražius santykius, kad rutina „nepakištų“ kojos?

Rūta: Mums abiems atitrūkti nuo kasdienybės puikiai padeda kelionės! Jos praplečia mūsų akiratį, suteikia naujų iššūkių, patirčių ir pažinčių. Kartais visai nesvarbu, ar nuvykome kelis tūkstančius ar šimtą kilometrų, nes pakeisdami aplinką, atrasdami naujas vietas ir gėrėdamiesi pasaulio grožiu, mes prisipildome naujų jėgų.

Ko palinkėtumėt vienas kitam ir kokia taisykle vadovaujatės nuo draugystės pradžios?

Rūta: Norėtųsi palinkėti neprarasti kantrybės, romumo, susidomėjimo mėgstama veikla ir pozityvaus požiūrio į gyvenimą.

Turbūt pati svarbiausia taisyklė santykiuose – net tik girdėti vienas kitą, bet ir klausytis (tai du skirtingi dalykai). Ir, kaip mano tėtukas, pasakytų, reikia nepamiršti trijų žodžių: ačiū, prašau, atsiprašau, o aš dar nuo savęs pridėčiau žodį „myliu“, kurį kuo dažniau turėtume stengtis pagrįsti savo veiksmais.

Vytautas: Manau, kad dabar Rūtai reikėtų palinkėti gerai parašyti savo baigiamąjį darbą ir sėkmingai užbaigti bakalauro studijas. Nepaisant to, labiausiai norėčiau palinkėti ir toliau auginti mudviejų meilę bei niekada nenustoti degti noru padėti kitiems.

O dėl taisyklių, tai be to, ką paminėjo Rūta, norėčiau pridurti, kad atsiradus kažkokiems ginčams ar neaiškumams, visada reikia stengtis juos išspręsti, rasti kompromisą ir niekada neatidėti to į šalį bei nepamiršti, jog jei vienas suklumpa, kitas jam visuomet turėtų padėti atsistoti.

Kalbino Kristina Radzevičienė

Nuotraukos iš asmeninio Antanavičių albumo

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.