Namo Naujienos

Neleiskime sau virsti kiaule

351
0
DALINTIS

Eilinį vakarą sėdėjau įbedusi akis į telefoną. Kas nors svarbaus? Įdomaus? Vargu: zvonkė, bonkė, monkė, fonkė… Kažko susimąsčiusi pakėliau akis ir nustebau – už lango spindėte spindėjo ryškiaspalvis dangus. Tarsi kokia šiaurės pašvaistė dryžuota juosta driekėsi per visą vakarinį dangų – ryški, aviečių purpuru prisodrinta persipynė su tokia pat vaiskia žydra, ir vis atsikartojo. Nejučiom atsikėliau ir priėjau prie lango. Buvo sunku atitraukti akis, kol ėmė temti ir grožis išbluko. Bus vėjuota diena – iš pradžių pagalvojau. O paskui persmelkė jausmas – o jeigu būčiau nepakėlusi akių? Būčiau viso to grožio nepamačiusi, nes tai tetruko vos keletą minučių…

Emocijų, kurios plūstelėjo, buvo daug daugiau nei per visą vakarą perskaičius nieko vertoje „informacijoje“ apie mūsų „žvaigždes“.

Aš tarsi ta kiaulė, negalinti pakelti galvos ir pažvelgti į dangų, sėdėjau nepakeldama akių, knisausi po svetimas šiukšles ir net neįsivaizdavau, ką galiu prarasti. Laimei, šį kartą galėjau pražiopsoti tik dangų, gražų reginį. Tačiau susimąsčiau, kiek daug jaunų žmonių kasdien sutinku gatvėje, einančių nuleistomis galvomis, įsmeigtomis akimis į telefoną. Kiek daug tokių matau viešosiose vietose, viešajame transporte, nepakeliančių akių nuo išmaniųjų ekranų. Jie net nesuvokia, kiek daug nepamato ir kiek praranda…

Į kur veda tokia „evoliucija“? Greitai ne tik galvos neįstengsime pakelti, bet ir bendrauti nebemokėsime. Juk kartais mes taip pražiopsome ir sau brangius žmones, jų džiaugsmus ar nelaimes. O kartais… ir traukinį, nusinešantį mūsų gyvybes…

Neleiskime sau virsti kiaule, nepakeliančia galvos.

Jūratė iš Kybartų

Asociatyvi iliustracija

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.