Namo Aktualijos

Juodoji statistika, išskirianti Marijampolės areštinę iš kitų: sulaikytieji atima sau gyvybę greta pareigūnų

959
0
DALINTIS

Pastaraisiais metais Lietuvoje apie savižudybių problemą diskutuojama daug, tačiau įrodinėjimai, jog stengiamasi daryti visa, kas būtina, įtikina ne visus specialistus. Bet yra ir atskira savižudybių statistikos zona, nesulaukianti daug dėmesio netgi kalbomis. Tai – areštinėse besižudantys sulaikytieji, kurie gyvybę sau atima per žingsnį nuo pareigūnų.

Marijampolėje – trys mirtys per trejus metus

Liepos 27-osios paryčiais Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) areštinėje, laikinojo sulaikymo kameroje, rastas 1985 m. gimusio vyro kūnas. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas ir tarnybinis patikrinimas.

Tai – ne pirmas atvejis, kai būtent šioje areštinėje nusižudo sulaikytas asmuo. Praėjusių metų spalį skelbta, kad gyvybę sau atėmė nepilnametis nuteistasis. Jam buvo paskirtas 5 mėnesių areštas, tačiau 17-metis areštinėje neištvėrė net pirmos savaitės. Savižudybė Marijampolės areštinėje užfiksuota ir 2016 m. liepą – tąkart rastas 1973 m. gimusio vyro kūnas. Trys savižudybės per trejus metus yra statistika, išskirianti Marijampolės areštinę iš kitų šalies sulaikymo vietų. Dar seniau, 2004 m., toje pačioje įstaigoje nusižudė kaimyno žmogžudyste įtartas jaunuolis.

Pastaraisiais metais žiniasklaidoje skelbta ir apie savižudybes kitų miestų areštinėse – šių metų gegužę gyvybę sau atėmė 50-metis, atsidūręs už grotų dėl įtarimų išžaginimu. Pernai Ukmergėje vyras taip pat pakėlė ranką prieš save. 61-erių sulaikytasis į areštinę pateko dėl pasipriešinimo pareigūnams, jam už tai grėsė bauda, viešieji darbai arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Už smulkią vagystę iš parduotuvės ir pasirodymą išgėrus viešoje vietoje sulaikytas tauragiškis tą patį padarė 2015-aisiais.

Kasmet žudomasi ne tik laikinojo sulaikymo, bet ir įkalinimo vietose. Pastarasis toks atvejis šiemet užfiksuotas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kai gyvybę sau atėmė 1971 m. gimęs vyras.

Individualius atvejus pavertus statistika, 2015 m. Lietuvos policijos areštinėse nusižudė 5 žmonės, tiek pat – ir metais vėliau. 2017 m. ir šiais metais nusižudė po du asmenis. Tokius skaičius Alfa.lt pateikė Policijos departamentas. Kasmet pasitaiko ne vienas atvejis, kai pareigūnams pavyksta sureaguoti laiku ir sulaikyti žmogų nuo drastiško žingsnio, tačiau tai, suprantama, į viešumą neiškyla.

Pavojingais įrankiais tampa kasdieniai daiktai

Kodėl būtent Marijampolės areštinėje galėjo įvykti trys savižudybės per trejus metus, Alfa.lt teiravosi Marijampolės apskrities VPK. Komisariato atstovės Daivos Klimavičienės paaiškinimu, pareigūnai neturi teisės atimti iš sulaikytųjų visų daiktų, kuriais jie gali sau kelti pavojų. Tad areštinėse esančių asmenų, kurie būtų linkę į suicidinį elgesį, gyvybė tampa priklausoma nuo pareigūnų akylumo.

„Pareigūnų, kurie prižiūri kamerose laikomus asmenis, tarnyboje būna tiek, kiek reikalauja teisės aktai, jų tikrai netrūksta. Mūsų pastebėjimu, tokios nelaimės įvyksta dėl pakankamai objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, asmenys, patekę į areštinę, yra linkę į savižudybę, tačiau taip pat jie yra linkę maskuoti šiuos polinkius, slėpti savo psichinę būklę. Teisės aktai leidžia kamerose turėti kai kuriuos daiktus (diržus, batų raištelius, drabužius), taip pat kamerose yra patalynė“, – sakė D. Klimavičienė.

Aštrūs daiktai iš sulaikytųjų yra paimami, tačiau palikti juos be batraiščių ar diržo įstatymiškai būtų traktuojama kaip asmens žeminimas, paaiškino komisariato atstovė žiniasklaidai. Ji nurodė ir kitą neakivaizdžią priežastį, kodėl areštinėje budintiems pareigūnams gali būti sudėtinga laiku pastebėti ir užkirsti kelią savižudybei.

„Dar vienas veiksnys, kuris gali turėti įtakos savižudybėms areštinėse, – tai rekomendacija kamerose paaukštinti sieneles, kuriomis sanitarinių mazgų zonos atskirtos nuo gyvenamųjų patalpų. Paaukštinus sieneles, sumažėjo matomumo zona, kurią policijos areštinės postinis mato stebėdamas kameroje esančius asmenis. Belieka tik apgailestauti, kad savižudybės vyksta visur – ne tik laisvės atėmimo vietose, bet ir laisvėje, kur asmenis supa ir artimieji, ir bendradarbiai“, – sakė policijos atstovė.

Jos teigimu, Marijampolės apskrities VPK taiko prevencines priemones, kad nelaimės nesikartotų, – rengia nuolatinius periodiškus kamerose esančių asmenų patikrinimus, į areštinės medicininę tarnybą priimtas papildomas darbuotojas. „Pažymėtina, kad pagal teisės aktų reikalavimus asmenys areštinėje laikomi trumpą laiką, ir areštinės darbuotojams sudėtinga tinkamai ir laiku nustatyti asmens psichinės sveikatos būklę, jei su juo bendraujant tokios būklės pakitimai nebūna aiškiai išreikšti“, – komentavo D. Klimavičienė.

Būtent psichinės sveikatos būklės pirminis įvertinimas yra kebliausia užduotis, tenkanti policijai. „Per pastaruosius trejus metus buvo 10 atvejų, kai sulaikytieji asmenys, esant abejonių dėl jų psichinės būklės, buvo vežti į gydymo įstaigas, o ten juos apžiūrėjus specialistams, pavyzdžiui, psichiatrams, buvo duoti siuntimai vežti asmenis gydyti į laisvės atėmimo vietų ligoninę. Tačiau į areštinę medikai, siekiant įvertinti suimtojo būklę, yra kviečiami gana dažnai“, – teigė Marijampolės apskrities VPK atstovė.

Atsakyme į Alfa.lt užklausą Policijos departamentas nurodo, kad kaip prevencinė priemonė naujai statomose policijos areštinėse įrengiama nuotolinė asmenų stebėjimo sistema, kuri pagal galimybes įrenginėjama ir kitose policijos areštinėse pačių policijos komisariatų iniciatyva arba jų renovavimo metu.

Psichologas: riba tarp laisvo ir kalinčio žmogaus nėra tokia aiški

Už grotų atsidūrę asmenys įprastai yra labiau linkę į suicidinį elgesį – tiek dėl savo asmeninių patyrimų, tiek dėl įkalinimo vietų keliamų išbandymų. Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro lektorius, psichologas Saidas Dadaševas plačiau paaiškino, kas tai lemia.

„Paprastai visose pasaulio valstybėse, Lietuvos neišskiriant, savižudybių įkalinimo įstaigose yra daugiau nei bendrojoje populiacijoje. Svarstant, kodėl taip yra, keliamos tokios prielaidos: iš vienos pusės, žmonėms, pažeidžiantiems įstatymus, dar prieš netenkant laisvės būdingi įvairūs savižudybės riziką didinantys ypatumai – socialinė izoliacija ir silpnesni socialiniai ryšiai, piktnaudžiavimas ar priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų, trauminė patirtis. Kitaip tariant, yra įvairūs sunkumai, kuriuos žmonės atsineša iš laisvės.

Kita vertus, apskritai buvimas įkalinimo įstaigoje yra didelę psichologinę įtampą kelianti situacija, susijusi su įvairiais sunkumais, tokiais kaip atskyrimas nuo artimųjų ir ribotos galimybės palaikyti su jais ryšį, nežinomybės ar konfliktinių situacijų baimė, tapimas patyčių ar kitų nusikaltimų auka. Ir trečia prielaida – įkalinimo įstaigoms neretai kyla sunkumų užtikrinant pagalbą į savižudybę linkusiems asmenims“, – Alfa.lt sakė psichologas, pats dirbęs su nuteistaisiais Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Ar visuomenėje, kurioje ne taip seniai įsidrąsinta kalbėti apie psichinę sveikatą kaip ne mažiau reikšmingą nei fizinė žmogaus būklė, į kalinių savižudybes žiūrima mažiau jautriai? S. Dadaševas nelinkęs taip tvirtinti, tačiau sako matantis įvairių požiūrių. „Tai turbūt susiję su apskritai neigiama nuostata nuteistųjų atžvilgiu. Tačiau čia galbūt reikėtų prisiminti, kad riba tarp laisvo ir kalinčio žmogaus nėra tokia jau aiški ir nekintanti. Įkalinimo įstaigų problemos yra kažkiek ir visuomenės problemų veidrodis, neatribočiau įkalinimo įstaigų nuo laisvės gyvenimo.

Yra visko kaip laisvėje, taip ir įkalinimo įstaigose, yra įvairiausių problemų ir įvairiausių žmonių – yra žmonių, kurie gali būti agresyvūs, nepaisyti kitų poreikių, išnaudoti kitą dėl savo naudos. Iš kitos pusės, yra žmonių, kurie nori keistis, kitaip gyventi, suprasti save ir nekartoti klaidų. Nuteistieji yra mūsų visuomenės dalis, kuria, kaip rodo įvairių mokslinių studijų duomenys, dažnai praeityje nebuvo tinkamai rūpintasi“, – teigė pašnekovas.

S. Dadaševas sakė, kad kaip laisvėje, taip ir įkalinimo vietose yra su problemomis susiduriančių žmonių, kurie mano, jog kreiptis į psichologą – silpnumo parodymas. Tačiau, anot psichologo, šios srities specialistų įkalinimo vietose stinga.

Pats S. Dadaševas pirmąjį profesinį susidūrimą su kaliniais patyrė dar studijuodamas. „Magistro darbo vadovė profesorė Danutė Gailienė pasiūlė pasigilinti į mažiau tyrinėtą savižudybių problemą įkalinimo įstaigose. Pagalvojau, o kodėl gi ne, norėjosi pabandyti tai suprasti. Kadangi tai buvo pirmas kartas, kai atvykau į įkalinimo įstaigą, turėjau daug išankstinių neigiamų nuostatų, svarsčiau, kad galbūt niekas nenorės kalbėtis, galbūt priešiškai, agresyviai sutiks ar panašiai. Bet pokalbiai padėjo keisti šias nuostatas, pamatyti, kad realybė yra tikrai kur kas įvairesnė, nei man atrodė, – yra daugybė žmonių, kurie nori išsikalbėti, būti suprasti, kurie kenčia. Po to tyrimo, tos patirties supratau, kad norisi pabandyti toliau kažką su tuo daryti“, – asmenine patirtimi pasidalijo psichologas.

Ronaldas Galinis | Alfa.lt
Asociatyvi nuotrauka

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.