Namo Naujienos

Pavargom. Kodėl aš pasirinkau nestreikuojančių pusę

1863
7
DALINTIS
Vaida Pituškienė

Per šalį gana nedrąsiai ritasi mokytojų streiko banga. Mokyklų skaičius pulsuojantis – nuo kelių iki keliasdešimties. Suvalkijos sostinėje Marijampolėje, kaip ir visoje Lietuvoje, mokytojų bendruomenė nevieninga ir streikuoja tik keletas mokyklų.

Aš – mokytoja. Ir aš nestreikuoju… Jausmas negeras, toks, lyg būčiau palikusi savo draugus sudėtingoje situacijoje ir „dėjus į krūmus“. Juolab, kad visa širdimi ir visa esybe norisi streikuoti, išrėkti tiesą: „BAIKIT NAIKINTI ATEITĮ“! Kas atsitiko, kad esame tokie nevieningi ir negalime visi drauge ant mokyklos durų pakabinti užrašo „Neterminuotas streikas“? PAVARGOM, nes pastaruosius metus gyvenom įtampoj ir netikrume, visas gaunamas žinias aiškinomės ir interpretavom taip, kaip išmanom, nes atsakymų nebuvo. Daugelis dalykų, kurie atrodė nerealūs, vėliau tapo realybe – stulbinančia, liūdinančia ir skaudinančia tuos, kurie mokyklose dirba ne vienerius metus, mato esmines problemas ir net turi pasiūlymų, kaip jas spręsti, bet dabar turi stebėti tik chaotišką ir betikslį esamos sistemos griovimą.

Nuo vasaros pabaigos įtampa pasiekė dar didesnį lygį, kai pradėjome žvilgčioti į kolegų „kišenių“ procentus, valandas darbui su bendruomene, etato dydį ir t.t. Santykiai pradėjo strigti, nes greitas „kišenių“ padalinimas nebuvo tobulas ir teisingas, nes per keletą savaičių gerai ir teisingai „užvesti“ šimtus mokinių turinčių mokyklų darbą yra ne iššūkis, o misija neįmanoma. Mokytojų dieną sulaukę pirmųjų algų tapome dar labiau suirzę ir smaugiami neteisybės, kai 18 ir 29 pamokas turintis mokytojai „sukrapšto“ tą patį etato dydį ir gauna tą patį atlygį, kai mokytojo, dirbančio su 30 mokinių, ir mokytojo, dirbančio su 16 mokinių klase, pamokos įkainis tampa vienodas, kai gimnazijų mokytojai, nešantys itin didelę naštą, tampa nebevertais priedo, nes tiesiog nebeverti…

Šalia lozunginių šūkių apie mokytojų specialybės išskirtinumą ir prestižą atsiranda MELAS – kaip kyla mokytojų algos, kaip jiems apmokama už VISUS darbus ir kaip gera jiems dabar turi būti… Ir tai tęsiasi nuolat, atkakliai pasitelkiant net kai kurių mokyklų vadovų pajėgas. Pasidarė visiškai neaišku, ar mūsų, mokytojų, realybė ir valdžios realybė sukasi bent toje pačioje orbitoje? Pamokos įkainis sumažėjęs, pamokos reikšmė devalvuojama, darbų, kuriuos dirbam, apmokama trečdalis (geriausiu atveju), mažos ir didelės mokyklos, gimnazijos ir visos kitos supriešintos, to paties dalyko mokytojų atlyginimai už tą patį krūvį viename mieste esančiose mokyklose stipriai skiriasi. Nepatenkintoms mokykloms siunčiamos „supermenų“ komandos iš ministerijos, kurie veža „ramybę ir gerovę“. Dvidešimt metų ir daugiau mokykloje dirbantys pedagogai vadinami nešiuolaikiškais, sustabarėjusiais ir, suprask, nevertais oraus atlygio. Reformai oponuojantys apšaukiami pasenusio mąstymo, nesuprantančiais, užsisėdėjusiais savo vietose, besivadovaujančiais tik emocijomis,  o dar geriau – politikuojančiais.

Sunkiai tikėtina, kad ši streikų banga virs cunamiu, kuris nuneštų visą šį chaosą, po kurio prasidėtų realus švietimo sveikimas. Sunkiai tikėtina, nes mes, nestreikuojantys, pakėlėm rankas ir pasidavėm abejingumui. Atsiprašau, nes mes neišlaikėm pilietiškumo egzamino ir likom savo pasiteisinimų bei įvairių priežasčių pančiuose: „situacija ne taip jau ir pablogėjo“, „dar vienos profsąjungos nekursim“, „organizuoti streiką – daug vargo“, „nenorim pyktis su mokyklos valdžia“, „galėtų būti rimtesni reikalavimai“ ir t.t. Mes  pavargom nuo netikrumo, blaškymosi ir žeminimo. Mes labai pavargom nuo nuolatinio laukimo, kad vis dar gali būti geriau…

Štai tokios mintys sugulė šiandien į straipsnį. Ir ne iš liūdesio, o cituojant premjerą, iš „laisvo laiko“ gausos….

Vaida Pituškienė, istorijos mokytoja ekspertė

Susijęs straipsnis:

http://suduvis.lt/2017/10/09/marijampoliete-mokytoja-pasiule-savo-sveikinimais-nesitycioti/

7 KOMENTARAI

  1. kai ziuresi i savo algalapi , atmink, jog nieko nepadariai, jog jame atsirastu didesnis skaiciukas. eilinis pasyvumas , tai labai liudina. Prisigalvojai pasiteisinimu nestreikuot, nu cia kad save nuramint. Ar pasidare ramiau?

    • Galima perskaityti mokytojos tekstą ir neįžeidinėti. Juk kiekvienas priimame apgalvotus sprendimus ir buvimas vienoje ar kitoje mokytojų pusėje reikalauja vienodai daug drąsos. Streikuojantiems gal net sunkiau, nes jų nedaug, o ir siekiai – darbas už Navicką, nedalyvavusį derybose su ŠMM dėl etatinio.

  2. Jeigu gerai supratau, tai čia ne vien Skvernelio valdžios pertvarka kalta. Jeigu „18 ir 29 pamokas turintis mokytojai „sukrapšto“ tą patį etato dydį ir gauna tą patį atlygį, kai mokytojo, dirbančio su 30 mokinių, ir mokytojo, dirbančio su 16 mokinių klase“, vadinasi prie to prisideda ir mokyklų direktoriai, kurie galėtų formuoti mažesnes klases, bet aišku jie suinteresuoti, kad reikėtų mažiau mokytojų, mažiau algų. Jiems nerūpi mokinių pasiekimai, nes akivaizdu, ko gali pasiekti mokytojas, dirbdamas su 16 vaikų ir su 30. Jeigu mokykloms nerūpi mokinių pasiekimai ir mokytojų perkrovimas, kam tada, leiskit paklausti, mums reikalingi Švietimo skyriai>

  3. Kažkoks nerišlus straipsnis be minties, faktų bei iš kurio nieko negalima suprasti ar čia gerai ar čia nelabai. Ponia mokytoja, mes pavargome ne dabar, ne nuo šios valdžios. Mes vargstame jau 27 metus belaukiant geresnės ateities. Valdžios keitėsi, o žmones kiekviena valdžia vis smaugė ir smaugė. Aš nuoširdžiai noriu tikėti, kad blogiausi metai jau praeityje ir daugiau nebegrįš Konsrvatorių gelbėtojai su Kubiliumi bei Šimonyte laivo priekyje. Jūs nesuprasite ką reiškė papulti po tokios valdžios vykdoma reforma, kai žmogus buvo tiesiog niekas, kaip per naktį nubraukė pensijas, darbuotojams atlyginimus, visus varė nemokamų atostogų, neliko vaiko pinigų. Kaip istorijos mokytoja ekspertė, jeigu taip galima išsireikšti, turėtumėte aiškiai įvardinti kada blogiausiai buvo gyventi, kada buvo didžiausia emigracija, kada griuvo bankai, o su jais ir žmonių pinigai. Prie šitos valdžios tai bent jau tikėjimas sugrįžta, kad gali būti kažkas geriau. Tiesa ne viskas gerai klostosi, bet visumoje situacija, nors ir po truputį, bet tikrai gerėja.

  4. Išgirskite ką apie šią. reformą pasisako Vilniaus licėjaus direktorius. Labai protinga ir argumentuota kalba. Argi mokytojui reikia skaičiuoti tas minutes ir lyginti su kitos mokyklos mokytojo alga? Gėda turi būti iki ko nuėjome.

  5. Pagarba mokytojai, parašyti straipsnį ir nebijoti jį pasirašyti savo vardu, labai drąsu ir pilietiška. Jei Lietuvoje būtų tokių mokytojų dauguma, tai ne tik švietimo sistemoje, bet ir kitose srityse situacija būtų žymiai geresnė. Na o melas chamizmas ir nesiskaitymas su žmogumi, yra šios valdžios vizitinė kortelė (bet mes turbūt tokios verti).

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.