Namo Mūsų istorija

Vinkšnupių koldūnai stebino Varšuvą

938
0
DALINTIS

XX amžiaus pradžioje tautų kovos už nepriklausomybę ir totorių inteligentiją pažadino tautiniam atgimimui.1918-aisiais atkūrus Lietuvos valstybę, atgimė ir jos teritorijoje esantys trys musulmonų parapijos – Kauno, Raižių ir Vinkšnupių. Pastaroji vietovė yra mūsų rajone, Bartninkų seniūnijoje. Čia totorių bendruomenė gyveno nuo 17 amžiaus. Iki Antrojo pasaulinio karo Vinkšnupiuose dar stovėjo totorių mečetė, nors musulmonų parapijos jau nebuvo. Pirmąją totorių bendruomenę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdino Vytautas Didysis. Tai buvo karo belaisviai, paimti 1397 m. žygyje prie Juodosios jūros. 600 metų totorių gyvenimo Lietuvoje istorija – gražaus sugyvenimo tarp skirtingų papročių ir religijų pavyzdys visai Europai. O jų puikus kulinarinis paveldas – koldūnai, aguročių pyragas, šimtalapis – dažno lietuvio stalo gardėsis, kurio kilmės gal ir neprisimename.

Stanislovo Kričinsko knygoje „Lietuvos totoriai“ aprašyta keletas įdomių totorių papročių. A.Osipovičius 1868 m. Vinkšnupių apylinkėse stebėjo originalų mėsos rūkymo atvirame ore būdą. Šalia kaimo pastatų aukštai ant stulpų buvo pritvirtinta kartis, ant kurios plaikstėsi siauri mėsos gabalai. Taip buvo baigiama vėdinti rūkyta mėsa. Saulėje džiovintą jautieną vadino pastyrma. Sultinga, skani ji išsilaikydavo visą vasarą. Pastyrmos gaminimo būdas buvo gyventojų paslaptis, susijusi su tam tikrų vietinių žolelių panaudojimu.

Vinkšnupių totoriai augino daug žąsų, kurios jiems atstojo kiaules. Žąsų taukai buvo lydomi, mėsa sūdoma ir rūkoma labai dideliais kiekiais. Ten pat sūdydavo ir jautieną, vadinamą „pekelfleiš“, bei avieną, vadinamą pjaustiniu.

Penktadieniais arba bairamo šventei Lietuvos totoriai gamino mėgstamiausius tradicinius patiekalus – garsiuosius koldūnus (kundumus). Žodis koldūnai kildintini iš totoriško kundum. Juolab, kad totoriški kundumai daryti labai panašūs į lietuviškus koldūnus. Koldūnai būdavo stambūs, įdaryti itin riebia kapota veršiena arba jautiena. Pridėdavo mairūnų, svogūnų, pipirų bei druskos. Tešlą koldūnams minkydavo su vandeniu ir kiaušiniais.

Knygoje apie Vinkšnupių totorių papročius rašoma: „Susirinkę taip pat vaišinosi liaudišku skanėstu – pyragėliais. Tai tešloje įvyniota, peiliu kapota mėsa su avienos taukais, pipirais bei svogūnais. Varšuvoje juos vadina lietuviškais koldūnais, tačiau teisingiau vadina – totoriškais. Puikūs koldūnai, labai skanūs, tačiau reikia mokėti juos gaminti, nors iš pažiūros tai labai paprastas patiekalas. Juos valgo šaukštu, svarbiausia visą koldūną apžioti neperkandus tešlos ir neišpylus sulčių, kurios kaip tik yra mėgėjų vertinamas skanėstas. Koldūnams vartota geriausia mėsa per pusę su inkstų taukais, tešla turėjo būti labai plona, bet kartu nesuvirti ir nesuplyšti, kad iš jos neišbėgtų taukai. Koldūnų krašteliai dantyti. Prie jų pateikdavo krienų, bet sviesto neužpildavo.“

Suvalkų Užnemunės totoriai XIX a. pabaigoje pyragėlius su žąsiena vadino Bieliušo vaikais. Mėgstami totorių valgiai buvo sluoksniuotas pyragas (perekačevnikas), svogūnų pyragėliai (svogūnai, smulkiai kapota jautiena, aviena arba žąsiena).

Vienos signatarų šventės Ožkabaliuose metu Prezidentas Algirdas Brazauskas pasigedo Bartninkuose kavinės ar mažo restoranėlio, kur būtų galima paskanauti šio krašto valgių. Gal egzotiškais totorių virtuvės patiekalais garsėjanti kavinė atsiras ir greta dr. J.Basanavičiaus gimtinės? Turistai į ją tikrai užsuktų, viliotų egzotika – Suvalkijos širdyje gyvenusių totorių kulinarinis paveldas ir atgimusi patriarcho gimtinė, išgarsėjusi svetingumu ir lietuvišku kugeliu.

Kad tai ne svajonės, rodo Subartonyse (Varėnos r.), rašytojo V.Krėvės-Mickevičiaus gimtojo namo pašonėje, įkurtas totorių muziejus. Jo steigėja – Varėnos totorių draugijos pirmininkė Liusia Gaidukevičienė labai džiaugėsi, kad vilkaviškiečiai globoja jos gentainių kapines Vinkšnupiuose.

Antanas ŽILINSKAS, Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

Vinkšnupių mečetė, 1868 m. piešinys;

Vinkšnupių totorių kapinės.

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.