Namo Mūsų istorija

Moteris, laužiusi formalumus (tęsinys)

1873
0
DALINTIS
Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: motina Ona Griniuvienė, tėvas Vincas Grinius, stovi dr. Kazio Griniaus vaikai – Kazys ir Gražina, sėdi žmona Joana. Antroje eilėje iš kairės: Jonas Grinius, Ona Griniūtė ir dr. Kazys Grinius. Apie 1908 m. LCVA

Seinų vyskupijos valdytojas prelatas J. Antanavičius 1905 m. birželio 27 d. išleido aplinkraštį, kuriuo visi tikintieji raginami nesipriešinti caro valdžiai, kovoti su jos priešais. J. Griniuvienė, iš Marijampolės bažnyčios zakristijono sužinojusi, kad sekmadienį, liepos 3 d., klebonas V. Senkovskis ruošiasi aplinkraštį skaityti, nusprendė surengti protesto akciją.

K. Griniaus atsiminimuose skaitome:

„Apsirengusi paprasta kaimiete, Griniuvienė pėsčia nukeliavo 12 kilometrų į Naudžių kaimą, Vilkaviškio apskr., apie Gižus, pas valstietį Juozą Rimšą, kurį prašė ateiti sekmadienį į Marijampolės bažnyčią su savo talkininkais ir, kai kun. Senkus ims skaityti tą aplinkraštį, visiems rėkti: „Šalin kunigai išdavikai!“ ir mėtyti atsišaukimus“. Sekmadienį prieš Žolinę Rimšos išvažiavo į Marijampolę. Po pamaldų klebonui užlipus į sakyklą ir pradėjus skaityti aplinkraštį, J. Rimša sušuko: „Šalin žandarą, apsidengusį kunigo rūbais! Šalin caro berną!“ J. Rimša prisimena, kad bažnyčioje kilo didelis triukšmas, sumaištis. Jis nubėgo su seserimi pas J. Griniuvienę, kuri perrengė Juozą ir Uršulę Rimšus kitais rūbais, kad jų kas nors nepažintų, ir išleido namo. O bažnyčią jau supo policija ir žandarai.

1905 m. J. Griniuvienė įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, kurios idėjos atitiko J. Griniuvienės pažiūras. Socialdemokratų partijos aktyvistai daugiausia buvo jaunimas, studentai – veiklūs, energingi žmonės. Marijampolėje jie neturėjo savo susitikimų, ryšių punkto ir J. Griniuvienė pasiūlė įrengti susitikimų punktą savo namuose. Vyras jai pritarė. F. Bortkevičienė apie J. Griniuvienę rašo: „Svarbesniuose dalykuose tarėsi su vyru ir visgi darė, ką vyras patardavo. Gal todėl vilniečiai socialdemokratai į ją skersuodavo, ypač jai griežtai užprotestavus prieš LSDP pritarimą monopolius daužyti, valdžios įstaigas plėšti, prieš taip vadinamuosius teroristinius aktus“. Netrukus J. Griniuvienė buvo išrinkta LSDP Užnemunės komiteto nare.

Apskritai J. Griniuvienė buvo veiklos žmogus ir K. Griniaus bei kitų demokratų partijos lyderių ilgi svarstymai apie kovos prieš caro valdžią strategiją ir taktiką jos nedomino. „Griniuvienė, kaip tikra moteriškė, tiems teoriniams ginčams mažai svarbos teduodavo“, – prisimena artima Grinių bendradarbė ir bendramintė F. Bortkevičienė.  – „Jai rūpėjo gyvenimas, ir ūpo patraukta ėjo su tais, kurie tą valandą jai atrodė veiklesni, gabesni, einą prie tuoj pasiekiamo tikslo. Ji nebuvo kompromisų žmogus. Visoki formalumai jai buvo antraeilis dalykas, ir jeigu jie atsistodavo jai skersai kelio, ji juos laužydavo. Jos būdas buvo labai savarankiškas, karštas, ir jeigu atsiduodavo kokiam darbui, tai su visu kūnu ir dūšia. Buvo labai sąmojinga, žaibo greitumu pastebėdavo juokingus bruožus ir skaudžiai pajuokdavo. Su malonumu rusų žandarams pridirbdavo visokių šposų, kurie baigdavosi jų konfūzija, o ji su nekalčiausia mina apgailestaudavo, kad taip atsitiko. Mokėjo puikiai surankioti žinias ir laiku įspėti, kas reikėjo. Mokėjo ir kitus užkinkyti prie darbo“.

J. Griniuvienė organizavo valstiečių mitingus, pati su kalbėtojais važinėjo po kaimus. „Kiekvienas svarbesnis politinis darbas neapsieidavo be jos pritarimo ir sutikimo,“ – prisimena A. Garmus. – „Svarbi būdavo jos užduotis susekti žinias nuo valdžios, viršininkų, tai ji atlikdavo kuo geriausiai“.

Dar 1905 m. vasarą Marijampolės socialdemokratai ir J. Griniuvienė užmezgė ryšius su čia stovėjusio 111-ojo pėstininkų Dono pulko kareiviais ir karininkais. Kartu su kitais socialdemokratais J. Griniuvienė kvietė juos sukilti prieš caro valdžią, paskelbti „Marijampolės respubliką“. Prieš numatomą kareivių sukilimą K. Griniui išvykus pas ligonį, J. Griniuvienė jo kabinete įrengė pirmosios pagalbos punktą. Buvo numatyta turgaus dieną, kai į jį suvažiuoja daug žmonių, iš kareivinių į turgaus aikštę atvestą pulką iškilmingai prisaikdinti tarnauti revoliucijai. Buvo numatyta, kad pulką atvedus į turgaus aikštę, J. Griniuvienė ten sakysianti revoliucinę kalbą, tačiau dėl susidėjusių aplinkybių paskutiniu momentu sukilimo buvo atsisakyta.

Lapkričio pabaigoje carinė gubernijos valdžia nusprendė susidoroti su K. Griniumi. Jo namuose žandarai padarė kratą ir areštavę K. Grinių išvežė į Kauną, iš kur turėjo ištremti į Rusiją. Tik J. Griniuvienės pastangų bei asmeninio žavesio dėka K. Griniui pavyko ištrūkti iš kalėjimo, išvengti tremties.

Kai 1905 m. pabaigoje valdžios nurodymu K. Grinius iš Marijampolės išvyko į Vilnių, likusi viena J. Griniuvienė nenuleido rankų: ji, anot K. Griniaus, „valdė visą revoliucinį vietos darbą“. K. Grinius teigia, kad tuo metu ji prižiūrėjo ginklų gabenimą iš užsienio, jos rankose buvo revoliucijai skirtų pinigų kasa, ji šelpė ir gynė kalinius. J. Griniuvienę bendraminčiai išrinko kalinių globos draugijos vadove, jos namai „… virto politinių veikėjų – daugiausia buvusių studentų – nuolatiniu viešbučiu. Atvažiavę iš Vilniaus, Kauno ir kitų vietų, „svečiai“ čia rasdavo nuolatinę prieglaudą. Kartais tokie „svečiai“ net šeimininkų neatsiklausdami, apsigyvendavo salkose, pasilikdami čia ilgesnį laiką. Griniuvienė juos globodavo, maitindavo, reikalui esant ir pinigų duodavo. Panašiai ir man tekdavo būti tokiu Grinių „svečiu“,- prisimena A. Garmus.

Daug laiko, pastangų ir lėšų J.Griniuvienė skyrė padėdama kalėjime uždarytiems draugams. Nuvažiavusi į Kalvariją, užmezgė ryšius su kalėjimo sargais. Vienus įkalbėjo jai padėti, kitus – papirko. ,,Kalėjimo sargai buvo Griniuvienės žinioj, – rašo A.Garmus. – Pietų pagaminimas, suteikimas žinių ėjo per daktarienės rankas. Joana Griniuvienė buvo labai užsispyrusi, atkakli: ką pradėdavo, stengdavosi padaryti iki galo gerai ir gražiai”.

Gerbė J. Griniuvienę ir kiti, ypač vietiniai, caro valdininkai. Marijampolės apskrities viršininkas, žandarų, policijos viršininkai žinojo, kad J. Griniuvienei nieko nereiškė nuvažiuoti pas Suvalkų gubernatorių, generalgubernatorių ar net Peterburgą pasiekti, kur ji turėjo pažįstamų ir draugų. 1905-1906 m. žiemą, siautėjant žandarų ir husarų daliniams, buvo suimta daug revoliucionierių, ypač jaunimo, studentijos. Suvalkų gubernijos generalgubernatorius buvo divizijos artilerijos vadas, generolas Gulkovskis. J. Griniuvienė nusprendė pas jį važiuoti ir prašyti paleisti iš kalėjimų tuos, kuriems nėra konkrečių kaltinimų, bei sušvelninti bausmę tiems, kuriems iškeltos baudžiamosios bylos.

Daugelio ją pažinojusių amžininkų prisiminimuose pastebima, kad J. Griniuvienė buvo aukšta, liekna, graži moteris, kad mokėjo skoningai, elegantiškai rengtis. Aukšti caro valdžios pareigūnai ją gerbdavo. Ne vienas teigia, kad ji turėjusi ypatingą galią paveikti kitus, tačiau visada išlaikydavo reikiamą orumą. J. Griniuvienę pažinojęs P. Leonas atsiminimuose rašo, kad ji „buvo nepaprsta moteris: linksmo būdo, aštraus ir gyvo proto, prakilnios dvasios, nenuilstamos energijos; ji veikliai dalyvavo mūsų atgimimo darbe“.

Tą kartą nuvažiavusi į Suvalkus J. Griniuvienė nusisamdė karietą ir nuvažiavo į generalgubernatoriaus rezidenciją. Generolas Gulkovskis ją priėmė maloniai, pakvietė pokalbiui. Atsisveikindamas ir bučiuodamas J. Griniuvienei ranką generalgubernatorius pasakė:

– Kol aš būsiu, nė vienas lietuvis nebus nubaustas mirties bausme.

Generalgubernatorius taip pat neprieštaravo, kad iš Marijampolės išsiųstas K. Grinius sugrįžtų į namus.

Marijampolės apskrities viršininkui uždraudus J. Griniuvienės rūpesčiu veikusią lietuvišką mokyklą, ji su vyru ir bendraminčiais parengė „Šviesos“ draugijos įstatus ir su jais iškeliavo į Suvalkus pas gubernatorių Stremenchovą. Gubernatorius priėmė J. Griniuvienę, patenkino jos prašymą ir davė nurodymą įstatus įregistruoti. Draugija greitai plėtėsi, jos nariai statė spektaklius, kūrė chorus, steigė bibliotekas, knygynus. Bet tokia pasaulietiška veikla ir nepatiko katalikiškajai „Žiburio“ draugijai. „Šviesos“ draugija Marijampolėje, Liudvinavo gatvėje išsinuomojusi Dambrauskienės namą, rengė J. Griniuvienės vadovaujamus šokių vakarus. Marijampolės bažnyčios vikaras kun. A. Petrauskas vieną sekmadienį per pamokslą iš sakyklos užsipuolė „Šviesos“ draugiją: „Štai gimnazijos mokiniai „Šviesos“ patalpose šoka su paleistuvėmis merginomis!“ J. Griniuvienė į tokį kaltinimą per „Vilniaus žinias“ kun. A. Petrauskui atsakė: „Jis, prasilenkdams su Kristaus mokslu, viešai iš sakyklos šmeižia „Šviesos“ salėje šokančias merginas. Kristus nepasmerkė atviros paleistuvės Magdelenos ir neleido jos akmenimis užmušti. Iš kur kun. Petrauskas žino, kad „Šviesos“ vakarėlyje buvo paleistuvių merginų? Juk jis patikrinimo komisijoje nedalyvavo…“.

Vilniuje 1906 m. gegužės mėnesį pradėtas leisti pirmas legalus socialdemokratų žurnalas „Naujoji gadynė“. J. Griniuvienė „Dėdienės“ slapyvardžiu siuntė šiam žurnalui dalykiškas, kandžias žinutes, straipsnius.

Neilgai Kazys ir Joana Griniai 1906-aisiais metais džiaugėsi darniu šeimos gyvenimu Marijampolėje… Rugsėjo mėnesį žandarai po kratos juos suėmė. Žandarų išvedama J. Griniuvienė išbučiavo vaikus – Kaziuką ir Gražiną. Suėmimo metu ji buvo nėščia ir bijojo, kad kalėjimo išgyvenimai nepakenktų po širdimi nešiojamam kūdikiui.

Aplankyti Grinius prie Marijampolės kalėjimo ateidavo jų draugai. Atsidarę langą, Griniai su jais pasikalbėdavo. J. Griniuvienė prašė jokiu būdu nevesti prie kalėjimo vaikų, nenorėjo labiau juos jaudinti. Po poros savaičių kalinimo Grinius paleido.

Tais pačiais 1906 m. J. Griniuvienė pagimdė berniuką, kurį pavadino Jurgiu. Kūdikis gimė silpnas, nuolat sirgo. Ji sublogo, pradėjo sirguliuoti, o 1907 m. prasidėjęs šlapias kairiojo šono pleuritas ją paguldė į lovą. Liga nepraėjo be pėdsakų: šonas ir kairysis plautis liko deformuoti. Tačiau savo rūpesčių bei negalavimų stengėsi neužkrauti kitiems. „Griniuvienė niekuomet neduodavo pajusti, kad jiems patiems irgi nelengva buvo gyventi, kalėjimai ir trėmimai pakirsdavo jų finansus“, – prisimena F. Bortkevičienė. Ponia Joana ir toliau domėjosi politine padėtimi, „Šviesos“ draugija.

Tačiau nelaimė nevaikšto viena. 1908 m. rudenį Grinių namus vėl užgriuvo žandarai – dėl „Šviesos“ draugijos veiklos. Grinius vėl suėmė. J. Griniuvienė ypač jaudinosi dėl nesveikuojančio, dar nė dvejų metukų neturinčio sūnelio Jurgučio. Bet motinos ir vaikų skausmas žandarų nejaudino, ir J. Griniuvienę su vyru jie išvežė į Kalvarijos kalėjimą.

Drėgnas rudens oras, nevėdinama kalėjimo kamera kenkė J. Griniuvienės sveikatai, prasidėjo kosulys. K. Grinius tardomas nuolat reikalavo, kad jį paliktų kalėjime vieną, o sergančią žmoną paleistų, nes namuose laukia mažamečiai vaikai. Po dviejų mėnesių žandarai ir tardytojas, neįrodę J. Griniuvienės kaltės, iš kalėjimo ją paleido, tačiau valdžia Griniams nurodė iš Marijampolės išvažiuoti. Šeima apsigyveno Vilniuje.

J. Griniuvienė 1910 m. vasarą pradėjo rūpintis įkalintais „Šviesos“ draugijos nariais, draugijos baudžiamąja byla. Rusijos ministras pirmininkas P. Stolypinas mėgo atostogauti jam priklausančiame Kalnaberžės dvare Lietuvoje (Kėdainių raj.). Tai sužinojusi J. Griniuvienė, pasiskolinusi iš pažįstamo dvarininko karietą, išsiruošė pas jį. Premjeras J. Griniuvienės nepriėmė, nes atostogų metu apskritai nieko nepriiminėjo. Ją priėmė ministro pirmininko adjutantas, padėjėjas, „kurį Griniuvienė taip apdirbo ir įtikino, jog jisai, nors pirmiau buvo prieš „Šviesą“ nusistatęs, po pasikalbėjimo su tos draugijos pirmininke pasisakė pakeitęs savo nuomonę „Šviesos“ naudai ir tik stebėjosi provincijos žandarų (suprask – Kislinskio) neišmanymu“. K. Grinius rašo, jog po poros metų nuo „Šviesos“ draugijos bylos pradžios įvyko teismas, kuris draugijos veikloje nerado nusikaltimo ir paleido įkalintus jos narius“.

K. Griniui vis labiau įsitraukiant į politinę visuomeninę veiklą, mažėjo jo uždarbis, o augančius vaikus reikėjo aprūpinti. J. Griniuvienė sumanė organizuoti savo verslą – gaminti dešras. „Progai pasitaikius, atvykusius studentus pristatydavo mėsos mašinėlės sukti, dešrų kimšti, jas rūkyti. Joanos Griniuvienės dešros buvo labai geros, jas visi noriai pirkdavo. Taip iš dešrų buvo galima šį bei tą uždirbti ir jau vieną kitą rublį paaukoti revoliucijos reikalams. Tiesa, dr. K. Grinius skeptiškai žiūrėjo į žmonos biznį“,- prisimena A. Garmus.

1914 m. vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Frontui priartėjus prie Marijampolės rugsėjo mėnesį Griniai su kitais karo pabėgėliais išvyko į rytus. Pradžioje apsistojo Jelece. J. Griniuvienė čia susirgo gripu, kuris persimetė į plaučių uždegimą. Nelengvas karo pabėgėlių gyvenimas apsunkino ligą ir J. Griniuvienė susirgo džiova. Po sunkios 1914-1915 m. žiemos pavasarį J. Griniuvienė išvyko gydytis į Kaukazą, Nalčiką. Sveikata pagerėjo, bet tebesitęsė plaučių irimas, kairėje pusėje „tebebuvo kaverna“. Po kurio laiko J. Griniuvienė su vaikais persikėlė į Kislovodską.

1918 m. spalio 8 d. Raudonajai armijai užimant Kislovodską, plėšikaujantys kareiviai, užėję pas Grinius, atrodo, tik siekdami atsikratyti plėšikavimo liudininkų, nušovė J. Griniuvienę ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną. Tragiškai skaudi netektis, kai sugriauti bet kokie žmogiškumo pamatai – tai tipiška karo realybė.

A. Garmus 1926 m. rašė, kad Joana Griniuvienė – viena įžymiausių Lietuvos moterų – „pasilieka nužudyta tarp tolimų Kaukazo aukštų kalnų – nepamačiusi Lietuvos, laisvos Lietuvos, už kurią jos vyras ir ji pati padėjo tiek daug darbo, pašventė visą savo gyvenimą. Lai negyva pamato šiandien laisvą Lietuvą, o tolimoj Kaukazo šalyj lai būna jai sykiu su dukrele lengva žemelė. Lai būna amžina atmintis!“.

Joana Griniuvienė savo gyvenimo nelengvame laikmetyje nesitenkino tradicine moters dalia, o siekė visiems teisingesnio ir šviesesnio gyvenimo. Ji nusipelnė mūsų atminimo ir pagarbos.

Gediminas Ilgūnas

Iš knygos „Lietuvos prezidentas Kazys Grinius“

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.