Namo Naujienos

Apie ansamblio sėkmę, džiaugsmus ir lašelį gėdos – ne dėl savęs

2294
0
DALINTIS

Kaip jau buvome rašę, Vilkaviškio muzikos mokyklos liaudies dainų ir šokių ansamblis „Siaustinis“ iš lapkričio 18–19 d. Utenos kultūros centre vykusio dainų ir šokių ansamblių konkurso „Jievaro tiltas“ grįžo su laurais – užėmė antrą vietą. Iš visos Lietuvos susirinkę vaikų ir studentų ansambliai buvo vertinami atsižvelgus į tinkamą ir menišką šokių kompozicijų, muzikos kūrinių atlikimą, programų kūrybiškumą ir originalumą.

„Siaustinis“ su laurais grįžo nuostabių ir atsidavusių savo srities mokytojų-specialistų dėka. Ansamblį ruošė: meno vadovas Artūras Pečkaitis, choreografės Sonata Jankienė ir Vilija Jakubauskė, liaudies instrumentų ansamblio vadovė Daiva Venienė, liaudiškos muzikos kapelos vadovas Arūnas Lekešys ir choro vadovė Dalia Balčiūnienė.

Į konkursą vyko 90 Vilkaviškio muzikos mokyklos liaudies dainų ir šokių ansamblio „Siaustinis“ narių (nuo 10 iki 18 metų amžiaus) kartu su vadovais. Beje, ansamblis pasižymėjo savo krašto istorijos puoselėjimu – atliko dainą „Šaltyšius“ apie Alvito dūdą, grojo ir Vinco Kudirkos valsą „Varpelis“.

Vilkaviškio muzikos mokyklos direktorius Artūras Pečkaitis (nors jis pats save labiau linkęs vadinti muzikantu, o ne funkcionieriumi), prisimindamas dabar jau įvertinto ansamblio „Siaustinis“ ištakas, pasakoja, jog muzikinių kolektyvų stiprinimas buvo vienas iš prioritetų nuo pat mokyklos įkūrimo pradžios. „Vėliau pastebėjome, kad kažką galima padaryti ir apjungiant juos. Net ir choreografijos skyrius buvo atidarytas tuo tikslu, kad kažkada bus liaudies dainų ir šokių ansamblis. Visa tai užtruko penkerius metus, o kai yra įdirbis, laikui einant, ateina ir sėkmė. Rezultatas džiugina, taip atkakliai dirbsim ir toliau,“ – įsitikinęs muzikos mokyklos direktorius, ansamblio meno vadovas Artūras Pečkaitis.

Visi laimėjimai vaikus paskatina dirbti labiau

Ansamblio vadovai savo ugdytiniams negaili gerų ir gražių žodžių:

„Lietuvių liaudies muzikos ansamblis – tai savotiška ir patriotiškumo, ir tautiškumo, ir lietuvybės išsaugojimo mokykla. Vaikai čia ateina su malonumu. Tai atima daug laiko, bet tuo pačiu ir ugdoma atsakomybė ne tik už patį save, bet ir už vienas kitą. Visa tai – dėl bendro tikslo. Tai disciplinos, bendravimo, atsakomybės, pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo ugdymo mokykla. Visose išvykose jais galima pasitikėti.

Iš patirties galiu pasakyti, kad tie vaikai, kurie lankė Vilkaviškio muzikos mokyklą, ir būdami studentais rinksis kažkokį kolektyvą, suaugę taip pat toliau lankys kažkokį kolektyvą, jie mokės planuoti laiką minučių tikslumu, kas jiems labai padės tolimesniame gyvenime,“ – kalba buvusi šios mokyklos mokinė, o dabar čia dirbanti liaudies instrumentų ansamblio vadovė Daiva Venienė.

„Beje, kaip rodo praktika, šie žmonės jau būna liaupsinami universitetuose, o pabaigę juos bene pirmieji emigruoja į Vakarų valstybes, nes jie ten yra labai paklausūs. Jiems atsiveria labai plačios galimybės – ir ne indus plauti. Belieka tik tikėtis, kad valstybės valdymo politika keisis ir talentingas jaunimas pasiliks gimtinėje, o ne rinksis emigranto kelią,“ – jos žodžiams antrina mokyklos direktorius ir priduria: -„Jeigu žinai, kad dar gali kažką gero čia padaryti, tai reikia daryti ir nesileist būti tremiamam į Vakarus. Būtų neteisinga nedaryti to, ką moki ir kas reikalinga – kad neišnyktų lietuvybė.“ A. Pečkaitis viliasi, kad kada nors į valdžią ateis bent vienas mąstantis politikas: „Vakarai muzikalia prasme yra gana skurdūs, jiems mūsų muzikalus jaunimas tarsi perliukai, kurių jie tiesiog laukia, o mes tiesiog išstumiam, išvejam.“

„Kai stojame į gretas su didmiesčiu ar kolektyvu, turinčiu ilgametes tradicijas, kurie turi visas galimybes turėti tiek muzikantus profesionalus, tiek ir garsius choreografus ir vadovus, tiek ir didžiulį vaikų pasirinkimą, jaučiamės tokie maži.

Bet mūsų didžiulis pliusas – bendruomeniškumas. Dirbant ir orientuojantis į konkretų tikslą, net ir mažos bendruomenės bendruomeniškumas sukuria gana tvirtą kumštį. Už tai tariame nuoširdų AČIŪ visiems mūsų vaikams ir jų tėvams. Tai ir yra svarbiausia – kad jie ateina, tiki mumis ir dirba. Vaikai atlieka didelį darbą – kartais jie atidirba daugiau negu suaugusieji, mes juos mylim,“ – už atliktą darbą ir pasiektus puikius rezultatus nuoširdžiai dėkoja direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir choro vadovė Dalia Balčiūnienė. Jai pritaria ir direktorius bei visi kiti vadovai.

Išvykų metu tenka susidurti ne tik su laimėjimais ir apdovanojimais, bet ir su nemenkais iššūkiais

„Kaip vieną iš tokių iššūkių galima paminėti tai, kad 90-čiai žmonių skirta 35 kvadratinių metrų patalpa, kurioje reikia persirengti nuo lauko rūbų iki pasirodymo kostiumų, kai tuo tarpu šokėjai rūbų turi ne po vieną komplektą. Tokiose situacijose labai padeda vaikų organizuotumas ir disciplina.

Mokykla teturi vos 14 vietų transportą. O autobusų nuoma tikrai nėra pigi. Mokykla, išsilaikydama iš tėvų mokesčio už ugdymą – 12 eurų mėnesiui, – pasirūpina visų išvykų transportu, rūbais ir instrumentais, popieriais ir spausdintuvais bei kompiuteriais – viskuo, ko tik prireikia.

Nacionalinis kultūros centras turi programą, pagal kurią gali būti kompensuojama  50 proc. išlaidų, skirtų rūbams siūti, instrumentams nusipirkti ir t.t. Jau trečius metus pildome paraiškas, kad aprengtume kolektyvą, bet visada gauname neigiamą atsakymą, nes muzikos mokykla yra švietimo sistemos dalis. Vienintelė išimtis taikoma pučiamųjų instrumentų orkestrui.

Tautinio kostiumo kaina siekia net 400 eurų. Taigi, tenka prisidėti ir savomis rankomis, kad sutaupytume, nes juk nemenki juokai, kai tenka aprengti visą kolektyvą. Šokėjos pačios siuvo karūnas, ieškojo audinių ir t.t. R. Karbauskio mintis visus aprengti tautiniais rūbais buvo nebloga, tik reikėjo siūlyti rengti ne visus vaikus, o kolektyvus – bent visi dainų šventės dalyviai nebūtų dėl to sukę sau galvos.

O iš Švietimo ministerijos, galima sakyti, nesitikim nieko. Būtų gerai, tik kad netrukdytų dirbti,“ – liūdnai juokaudamas atvirauja mokyklos direktorius. Ir priduria: – „Didžiausia mūsų bėda – kad neturime,  kur repetuoti, o ir vaikai labai keičiasi – užauginai, padarei muzikantu ir išeina.“

Ansamblio pripažinimas ir įvertinimas II-o laipsnio diplomu yra žymiai vertingesnis už gautą 300 eurų prizą – tai kaip dalinė kompensacija patirtoms išlaidoms padengti, nes jų buvo patirta dukart daugiau. Šis diplomas – respublikinis įvertinimas – yra vienas vertingiausių visos mokyklos gyvavimo istorijoje.

Gruodžio 2 d. dainų ir šokių ansamblių konkursas „Jievaro tiltas“ vyks Vilkaviškio kultūros centre. Čia pasirodys suaugusiųjų dainų ir šokių ansambliai iš visos Lietuvos, tačiau, kaip sako A. Pečkaitis, tai ne visus džiugina.

„Tai, kad Vilkaviškis pasirinktas respublikinio konkurso vieta – tai tik dėl mūsų, šiuo atveju mes kaltininkai. Salė toli gražu ne prestižinė, bet Vilkaviškis turi ansamblį,“ – šypsodamiesi prisiima „kaltę“ ansamblio „Siaustinis“ vadovai. – „Tai ir džiugi naujiena dėl į rajono centrą atvykstančių svečių, dėl miesto vardo garsinimo, kultūros ir lietuvybės bei patriotiškumo puoselėjimo. Bet tuo pačiu ir lašelis gėdos dėl nesančių sąlygų tinkamai rengti tokius ar panašius konkursus. Kai atvažiavusiems rimtiems ir tikrai gausiems kolektyvams teks koncertuoti scenoje, kurioje rakštys lenda į kojas, jie įspūdį išsiveš tikrai ne geriausią.

Vilkaviškio kultūros centras jau turėtų būti seniai rekonstruotas, bet, deja, taip nėra. Iš vienos pusės gerai, kad mes pritraukiame respublikinio lygmens konkursą, nes mes regione vieninteliai tokį ansamblį turime, bet iš kitos pusės – pagalvoji, kad pamatys visas mūsų bėdas…“

Šiemet pirmą kartą Lietuvoje rengiamas vaikų, jaunimo bei suaugusiųjų dainų ir šokių ansamblių konkursas „Jievaro tiltas“ ne tik padės išrinkti geriausius kolektyvus, bet ir įpareigos juos geriau pasirengti jau kitąmet vyksiančiam vienam įspūdingiausių Lietuvos dainų šventės renginių – Ansamblių vakarui.

Laura Čižauskienė

Nuotraukos autorės ir Vilkaviškio muzikos mokyklos archyvo

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.