Namo Naujienos

Savanorystė – pagalba ne tik kitiems, bet ir sau pačiam

1633
0
DALINTIS

Norėčiau pasidalinti savo savanoriškos veiklos įspūdžiais Marijampolės „Žiburėlio“ mokykloje-daugiafunkciniame centre. Papasakoti, kaip buvo pateisinti visi mano lūkesčiai savanoriaujant šioje įstaigoje, kaip jaučiausi ir kaip man sekėsi. Galbūt nesu vienintelis jaunas žmogus, kuris norėjo save išbandyti savanorystėje ir mano pasakojimas įtrauks daugiau žmonių išbandyti save šioje srityje.

Pasakoti pradėsiu nuo to, kaip buvo organizuojama mano savanoriška veikla. Pirmasis etapas buvo susitikimas su projekto „Atrask save“ vadove Ramona Šileryte-Cvirkiene. Mes pasikalbėjome ir aš užpildžiau bei pasirašiau reikiamus dokumentus. Tuomet susipažinau su savo mentoriumi, kuris plačiau papasakojo apie savanorystę ir apie tolimesnius jos etapus. Po visko susitikome su priimančios įstaigos atstovais: Marijampolės „Žiburėlio“ mokyklos-daugiafunkcinio centro direktoriumi Egidijumi Tulicku, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Rūta Marcinkevičiene. Pasirašėme trišalę sutartį. Kai visi dokumentai buvo patikrinti bei suvesti į sistemą, aš pradėjau savanoriauti.

Savanoriaudama vos vieną mėnesį, patyriau išties daug. Teko individualiai padirbėti su priešmokyklinio amžiaus grupės vaikais. Padėti grupės auklėtojoms užsiėmimų metu, kartu dalyvauti rytinėse mankštose, muzikos, šokių bei kūno kultūros veiklose. Taip pat turėjau galimybę padėti ikimokyklinio amžiaus grupėje, kurią lanko sveikatos ir kalbėjimo sutrikimų turintys vaikučiai. Supratau, kaip nelengva ugdyti daug dėmesio ir individualaus darbo reikalaujančius mažuosius. Kiek daug kantrybės, meilės ir šilumos atiduoda pedagogai, kurie dirba šiose grupėse. Įgijau žinių apie tai, kaip reikia padėti įvairias negalias turintiems vaikams. Taip pat sužinojau, kaip galima padėti sergantiems cukriniu diabetu. Džiaugiuosi tokia patirtimi, žiniomis ir išbandymais. Centre mane supo šaunūs ir šilti žmonės, su kuriais bendraujant tiesiog negalėdavau nesišypsoti. Nuostabūs vaikai, malonūs tėveliai, tolerantiški darbuotojai, suprantantys ir palaikantys vadovai.  Savanorystės valandos niekuomet neprailgdavo, buvau šiltai priimta ir dar šilčiau išlydėta. Nors pripažinsiu, išeiti buvo sunku, labai prisirišau… tad žadu būtinai dar ne kartą visus aplankyti.

Neretai sulaukdavau įvairių klausimų: „Kas tave motyvavo savanoriauti?“ „Kodėl užsiimi savanorystės veikla?“ „Ar tau patinka leisti laiką būtent tokio tipo įstaigoje?“ „Ar ne per sunku, galbūt nerimavai priimdama tokį sprendimą?“ Manau, kad šie klausimai būtų aktualūs ne vienam būsimam savanoriui, tad galiu pateikti atsakymus iš savosios patirties. Na, jeigu kalbėti apie motyvaciją, tai aš esu toks žmogus, kuris dažniausiai motyvuoja pats save… Viskas kilo iš mano noro padėti kitiems ir įgauti daugiau patirties su vaikais, kadangi myliu vaikus ir yra tekę dirbti juos prižiūrint. Norėjau savanoriauti būtent čia, mokykloje-daugiafunkciniame centre „Žiburėlis“, nors man atėjus ir pasidalinus savo mintimis, buvo sakoma, kad šioje vietoje – sunku, kadangi yra įvairių vaikų ir daugelis jų turi sveikatos sutrikimų. Sulaukiau siūlymo eiti į biblioteką ar kitą, lengvesnio pobūdžio įstaigą. Maloniai atsisakiau, nes tokios vietos – ne man. Aš puikiai žinojau, kur noriu pakliūti ir prie ko noriu prisidėti. Ar buvo nerimo? Ne. Tiesą sakant, labai „spirgėjau“ dideliu noru kuo greičiau pradėti. Labai nekantravau ir pačią pirmą dieną džiaugsmingai apsilankiau įstaigoje. Per visą laikotarpį, kurį praleidau mokykloje-daugiafunkciniame centre, nei karto nesusierzinau, nesinervinau, nepatyriau neigiamų emocijų. Priešingai… po kiekvieno praleisto pusdienio įstaigoje, aš tarytum „pasikraudavau“. Į namus grįždavau su šypsena veide, puikiai nusiteikusi ir kupina energijos.

Apibendrindama pasakojimą norėčiau pasakyti, kad rekomenduočiau jauniems žmonėms savanoriauti. Mano nuomone, savanorystė – puikus būdas geriau pažinti save, suprasti savus poreikius. Tai pagalba ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Jos metu bendraujama su daugeliu žmonių, praplečiamas akiratis, o tai iš tikrųjų yra naudinga. Esi įtraukiamas į įvairias veiklas, renginius, išmoksti ko nors naujo ar pagilini jau turimas žinias. Savanoriaudamas jaunas žmogus tikrai įgaus daugiau pasitikėjimo savimi ir atsakomybės, kas tikrai svarbu formuojant savo asmenybę. Tad skatinčiau visus, kurie nori, bet vis dar dvejoja, ar verta tuo užsiimti, bent pamėginti ir įsitikinti, kaip teigiamai gali pasitarnauti savanoriavimas. O mylintiems vaikus, nebijantiems iššūkių, ieškantiems šaunaus, išvien besilaikančio, bendradarbiaujančio bei nuolat besišypsančio kolektyvo, savanorystę pradėti būtent čia – „Žiburėlio“ mokykloje-daugiafunkciame centre. Šauni įstaiga, kurioje ugdomi sveiki vaikai ir vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Vaikai mokomi tolerancijos, atjautos, meilės ir supratingumo, ko neretai trūksta dabartinėje mūsų visuomenėje.

Na, ir pabaigoje noriu padėkoti projekto „Atrask save“ vadovei Ramonai Šilerytei-Cvirkienei, kuri bendradarbiavo su manimi, suteikė visą informaciją apie savanoriavimą, o prireikus pagalbos – neapleisdavo. Gera žinoti, kad išlikus bet kokiems klausimams ar sunkumams, visuomet galiu kreiptis į Ramoną. Netgi pasibaigus savanorystės laikotarpiui nelikau jos užmiršta. Dėl šių priežasčių labai džiaugiuosi, kad būtent su Ramona teko susipažinti. Taip pat esu ypač dėkinga „Žiburėlio“ mokyklos-daugiafunkcinio centro direktoriui Egidijui Tulickui, direktoriaus pavaduotojai ugdymui Rūtai Marcinkevičienei bei dviems puikioms auklėtojoms: Birutai Kimlerienei ir Karolinai Lenkaitienei. Šie žmonės nuoširdžiai mane priėmė, jų apsupyje jaučiausi itin gerai, greitai prisirišau prie kiekvieno iš jų. Dėl to norisi grįžti į įstaigą dar ne vieną kartą. Ačiū jiems!

Projekto „Atrask save“ savanorė Karolina

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.