Namo Mūsų kraštiečiai

Noras rūpintis šeima nulėmė gyvenimo kelio pasirinkimą

1142
0
DALINTIS

Rodos, visai neseniai Lina Grigalevičiūtė buvo studentė, Kaune krimtusi vadybos ir administravimo specialybę. Iš Kybartų kilusiai merginai teko padirbėti šioje srityje iki tol, kol ji sužinojo džiugią naujieną – netrukus taps mama. Kaip pati Lina sako, ši būsena ją tarsi užaugino iš naujo, o aukštyn kojom apsivertęs gyvenimas tarsi savaime žadėjo dideles permainas. Tuo metu ji nesuabejojo, kad iki kol vaikui sukaks treji, visą laiką ji skirs savo sūnui. Atrodo, visi darbai turėjo sustoti, tačiau jauna moteris nesėdėjo sudėjusi rankų ir dabar džiaugiasi ūkininkės statusu. Nors kartu su šeima gyvena Garliavoje, tačiau visą vasarą iki pat rudens praleidžia Dzūkijoje, kur kartu su šeima rūpinasi nemažu riešutmedžių sodu. „Tai tapo dar vienu mano vaiku ir rūpesčiu,“ – neabejoja moteris.

Gyvenimas gamtoje pažadino kūrybą

Svajonė turėti savo šeimos verslą Linai ir jos vyrui buvo didelė svajonė. Ne paslaptis, kad imantis bet kokio verslo, labiausiai reikalinga išmonė ir kantrybė, tačiau tai neišgąsdino jaunos šeimos sukurti savo vietą po saule. Gyvenimas Dzūkijos miškų apsuptyje prie ežero Liną įkvėpė naujam amatui. Lina pasakoja, kad gyvenimas gamtoje ir neišsenkanti ramybė paskatino apmąstyti pagrindinį gyvenimo klausimą – ko iš jo norėti ir kaip visus norus paversti realybe. Vaiko auginimo atostogos prabėgo labai greitai, tačiau Lina per tą laiką suprato, kad į buvusį darbą sugrįžti nenori. „Aš esu toks žmogus, kuris visą energiją skiria darbui, tačiau šį kartą kirbėjo mintis, kad visą laisvą laiką norėčiau pasilikti sau ir toliau uoliai rūpintis „projektu“ šeima,“ – tvirtai nusprendė jaunoji ūkininkė.

Po šių minčių sekė dvejonės ir klausimai, ką reikės veikti ir kuo užsiimti? Moteris jau kurį laiką svarstė apie galimybę grožį kurti savo rankomis, mat iki tol Lina negailėdavo jėgų aplinkos tvarkymui: kiekvienas namų kampelis buvo apžiūrėtas ir sutvarkytas. Ne vieną amatą norėjusi pasimatuoti moteris imdavosi pačių keisčiausių užsiėmimų, kurie tapdavo nemenku iššūkiu: sumąsčiusi restauruodavo baldus, suradusi miške įdomesnės formos medį, jį „prikeldavo“ naujam gyvenimui, sukurdama įdomią kompoziciją, tinkančią namų aplinkoje. „Daug įvairių minčių kildavo kasdien. Kiekvieną kartą sulaukdavau nemažai pagyrų iš artimųjų ar draugų. Visos šios smulkmenos mane vis labiau skandino kūrybiškumo plotmėje,“ – savo atradimais džiaugiasi Lina.

Tačiau to nepakako visiškai atsiskleisti asmenybei. Moteris prisimena šmaikštų atvejį, kuomet pamačiusi liejamus pamatus negalėjo ramiai praeiti pro šalį – jau kitą dieną pripylusi betono skiedinio į tam tikrą formą, pasidarė patį pirmąjį vazoną. Tai, pasak Linos, tikriausiai ir buvo pirmasis ženklas iš viršaus, kad jos dabartinė kūryba bus susieta su vazonais ir gėlėmis.

Moters anyta – vedlys keramikos link

Vasaros pabaigoje šeima sugrįžo į savo namus Garliavoje. Linos anyta jau buvo anksčiau susipažinusi su keramika, todėl savo žiniomis pasidalino su Lina. „Netrukus buvau supažindinta su mokytoja, iš kurios dabar semiuosi žinių. Ramunė yra ne tik mokytoja, bet ir puikus žmogus, gerai išmanantis dalybos veiksmą. Ji dalinasi visomis žiniomis nieko neslėpdama, o tokių žmonių šiais laikais tikrai sunku surasti,“ – dėkingumo neslepia Lina Grigalevičiūtė. Moteris prisimena bijojusi pirmosios pamokos – juk molio ji niekada gyvenime nėra laikiusi rankose. Tačiau padrąsinta anytos, nepastebėjo, kaip gabalėlis prie gabalėlio molis sulipo į gražų vazoną. Linai šis procesas priminė margučius: sulipini, tada kepi krosnyje, o kai jį ištrauki iš pečiaus – jausmas tampa neapsakomas. Mokytojos Ramunės paskatintos Lina kartu su savo anyta išdrįso sudalyvauti Vilniaus Kaziuko mugėje, kurioje sekėsi gerai.

Visi teigiami komentarai ir pagiriamieji žodžiai moterį veda eiti savo naujuoju kūrybos keliu: „Keramika – be galo plati sritis. Lipdydama aš esu savimi, jaučiuosi laisva, galiu nieko netrukdoma būti su savo mintimis. Molis turi nepaprastai stiprią energetiką. Iš pradžių tai atrodė juokinga, tačiau dabar ir pati viską jaučiu“.

Keramike dar savęs nevadina

Nors molį jauna moteris jau prisijaukinusi kuris laikas, tačiau savęs keramike dar tikrai nevadina, nes žino, kiek reikia pasiekti, kad šis „medalis“ pagaliau būtų užkabintas. Puiki mokytoja, artimųjų palaikymas leidžia kaskart neprarasti optimizmo ir minties, kad viskas dar gerokai prieš akis. Lina neabejoja, kad gyvenime svarbiausia vadovautis pagrindine taisykle – niekada negalima sakyti sau žodžio „negaliu“. Svarbiausia nebijoti bandyti ir, aišku, norėti. Šiuo metu labiausiai Liną džiugina žinojimas, kad jos darbai puošia kitų žmonių namus. „Žmonės tarsi žavisi dalele manęs, o tai yra nuostabu,“ – teigia ūkininkė, keramikė Lina Grigalevičiūtė.

Kristina Radzevičienė

Nuotraukos iš asmeninio Linos archyvo

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.