Namo Mūsų istorija

Žolinės puokštė yra ypatinga

713
0
DALINTIS

Kokią vietą mūsų širdyse šiais laikais užima Žolinės šventė? Daugumai – tai tik dar viena laisva diena. Dėl tokio požiūrio apgailestauja ir profesorius etnologas Libertas Klimka, kurio paprašėme pasidalyti Žolinės šventės tradicijomis.
„Gyvoji etninės kultūros tradicija Lietuvoje buvo nutraukta sovietmečiu. Tada išaugo karta žmonių, gyvenusių ne su tėvais ir seneliais, bet bendrabučiuose. Šiandien jų vaikai patiria galingą kultūros globalizacijos bangą. Masinė žiniasklaida išsijuosusi propaguoja hedonistinę gyvenseną. Švietimo sistemoje, vairuojamoje liberalų, tautinei jausenai visai neskiriama dėmesio. Vidurinėje mokyklos grandyje nėra pamokos, ugdančios tautiškumą, supažindinančios su mūsų etninės kultūros reiškiniais. Nėra šios srities vadovėlių, įdomių skaitinių… O juk šio mėnesio viduryje minima labai svarbi bažnytinė šventė, kurios liaudiškos tradicijos įprasmina ir tam tikrą senosios lietuviškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Tai Žolinė, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, rugpjūčio 15-oji“, – sako etnologas.

Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja…

Lietuvoje Žolinė laikoma valstybine švente. Žolinės metą gražiai nusako lietuvių patarlės ir priežodžiai: „Ant Žolinės javų pilnos šalinės.“, „Ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalija.“, „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės.“, „Žolinė yra pirma diena rudens.“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja.“…

Norint pajausti lietuvišką šventės dvasią, reikia jos metu pabūti nedideliame bažnytkaimyje. Iš visų pusių keliais ir takeliais į bažnytėlę renkasi baltomis skarutėmis apsigobusios moterėlės, nešinos margaspalvėmis puokštėmis. Tai tikrai išskirtinis lietuviškas šventės paprotys – atsinešti į bažnyčią pašventinti puokštę. O ji yra ypatinga: įdėta po keletą varpų, visų auginamų javų pramaišiui su gražiausiomis pievų ir darželių gėlėmis. Pašventintos bažnyčioje, puokštės laikomos sudžiovinus gerojoje namų kertėje, vadinamoje krikštasuole, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų. Panaudojamos ypatingais atvejais: statant naują namą, jų truputis dedama neriant pirmąjį vainiką ties gerąja kerte ir į naujo avilio kamputį. Jomis būdavo pasmilkoma priartėjus grėsmingam audros debesiui, susirgus namiškiui ar gyvuliui. Žemaitijoje ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse šventųjų žolynų dėdavo ir į mirusiojo karsto pagalvėlę.

Per Žolinę – derliaus šventinimas

Varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami į aruodus ir mieguosna; taip pašventinamas būsimųjų metų derlius. Pietinėje Lietuvoje per Žolinę būdavo įprasta pašventinti ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo labai paprastai – Kopūstine. Žemaičiai Žolinės puokštėje paslėpdavo dygiąją usnį. Sakydavo, kad primintų Kristaus kančią. Pašventintą įterpdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų; mat, buvo tikima, kad tuomet šios nelabosios dyglės pranyks iš dirbamų laukų. Etninių papročių tyrinėtojai šioje apeigoje įžiūri senosios mitologijos atšvaitų. Kaip ir daugelyje Švč. Mergelės Marijos adoracijos papročių… Kaimo dievdirbiai Švč. Mergelę Mariją vaizduodavo kylančią į dangų: po jos kojomis mėnulis, o galvą supa devynių žvaigždžių vainikas. Iš delnų skleidžiasi malonės bei gerumo spinduliai. Ypač gražiai tos skulptūrėlės atrodo koplytėlėse, įkeltose į medį galiūną. Medžiu malda kyla iš šios nuodėmingos žemės į aukštybes, pas Dievą. Šioje tradicijoje – labai būdingi baltiškajai pasaulėjautai dalykai.

Susitikime su artimaisiais

Per Žolinės atlaidus po šv. Mišių susitinka visa giminė. Yra apie ką pasikalbėti – aptarti, kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. O gal ką ištiko kokia nelaimė ir reikalinga parama? Todėl priežodis skamba net įsakmiai: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas.“ Nebendrausi su artimaisiais, liksi vienas bėdoje, skurde. Taigi šventei labai būdinga bendruomeniškumo dvasia. Reiktų tai aktualizuoti ir šiandien, nes tik per bendruomeniškumą visuomenė tampa pilietiška.

Šaltinis: 15min

Įspėjame: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.